haiku konkursuose – ir šalyje, ir už jos ribų. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Jūratei Norvaišienei šį pavasarį Savivaldybė skyrė Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premiją.
Mažeikiškė, kuri 45-erių metų sukaktį švęs kitą antradienį, pasakoja, kad poezija į jos gyvenimą atėjo tik prieš šešerius metus.
Galima teigti, kad poezija ne kukliai pasibeldė, o plačiai atvėrė duris.
J. Norvaišienė jau išleido dvi poezijos knygas: „Trys saujos laimės“ (2017) ir „Žiedais gyvenimas gyvas“ (2020). Antrosios knygos pristatymą, planuotą surengti Mažeikių viešojoje bibliotekoje, teko atidėti dėl karantino.
2017 metų pavasarį mažeikiškė tapo respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante. Tais pačiais metais respublikiniame haiku konkurse „Valtys kopose“ klasikinio haiku kategorijoje J. Norvaišienė laimėjo pirmą vietą. Po poros metų „Haiku Palangai“ konkurse suaugusiųjų kategorijoje jai pripažinta pirmoji vieta.
Jūratė dalyvauja ir tarptautiniuose haiku konkursuose, Indijos haiku konkurse jos eilėraščiai pelnė 5-tą vietą. Japoniško stiliaus eiles ypač pamėgusi kūrėja tapo 2019 metų konkurso „Haiku Mažeikiams“ globėja. Taip pat ji globoja Viekšnių poezijos ir muzikos vakarus, kuriuos organizuoja Viekšnių kultūros centras.
Jau ketverius metus J. Norvaišienė savo eiles publikuoja kūrybinėje svetainėje „Žalia žolė“. Jos sukurti haiku trieiliai išspausdinti lietuvių haiku rinktinėje „Vėjo ašmenys“ (2019), greit bus ketveri metai, kai mažeikiškės eilių galima perskaityti „Facebook“ puslapyje JŪRATĖS KŪRYBA.
Jūratės haiku bei kitos formos poezijos šiandien siūlome mūsų laikraščio skaitytojams.
Jūratė NORVAIŠIENĖ
Haiku
žodžių stygius
maišom ir maišom
ištirpusį cukrų
pirma meilė
pro atvirą langą
popierinis lėktuvas
pirmosios tulpės
ant ledinio granito
jokių pokyčių
slapta nuo vaikų
paragauju ir aš
varveklio
miesto aikštėje
balandžiai ir muilo burbulai
ir aš tik trumpam
nutrūkęs pokalbis
danguje jau trečia
virtinė paukščių
atostogų romanas
perverčia kelis lapus
jūros vėjas
jūržolių žalia
renkuosi akių spalvą
vienam vakarui
saulė jūron
įkvepia oro
žuvis kibire
Nepastebėti – nieko keisto
Ir vėl likau nepastebėjus,
Kaip upės išnešė ledus.
Turės pavasariškam vėjui
Anksčiau–vėliau visi paklust.
Jis gerves ragina sugrįžti
Per vandenynus į namus.
Ir sužaliuoti pilką rykštę –
Ledinio speigo nebebus.
Iš dirvos pašalo iškeltas
Pasitiki juo net akmuo.
Naktis paliko sniegas baltas
Spalvotai norisi sapnuot.
O vaško žvakių kvapą keičia
Gyvent ištroškę pumpurai.
Nepastebėti – nieko keisto.
Svarbu, kad širdimi matai…
O aš renkuosi…
O aš – renkuosi upę,
Tą, kuri teka į jūrą.
Renkuosi duoną rupią,
Ant veido rasą sūrią.
Dvylikos brolių sesė
Tylėdama galiu būti.
O kartais mane rasi
Įkaitusiame rugpjūty…
O aš – renkuosi vakarą,
Saulėlydžio juostą ilgą.
Bangą, kur krantą plaka,
Žvejų tinklus tarp smilgų.
Baltom purienom pražydusia
Pamiške galiu būti.
Surasti net žemės vidurį,
Prišaukt vasarinę liūtį.
O aš – renkuosi pavasarį,
Patį balandžio vidurį…
Stebuklai ar burtai…
Tu lauki kažko, kas žinai, kad nutiks –
Ir visai ne stebuklai ar burtai…
Atlapos šiltas vėjas saulėtas duris –
Lyg po miego gilaus nusipurtai…
Dingsta raukšlės kaktoj, ima akys spindėt
Ir žibuoklės pražysta ant skruostų.
Mintyse vis kartoji – žinojau, viltie, –
Tik pavasaris šitaip paglosto…
Godžiai kelia į dangų gėlėtas akis,
O dangus nuolat keičiasi, juda…
Paskui debesį baltą varnėnas nuskris,
O varlė spruks nuo gandro į prūdą…
Tu juk lauki kažko, nežinai kas nutiks –
Gal stebuklai ar pasakų burtai…
Kvepia rytas kitaip, pasitraukia naktis,
Nuo čiulbėjimo mintys apkurto…
