Sediškiai neužmiršta istorijos ir etnokultūros, bet norėtųsi dar daugiau

Artūro Širvaičio nuotr.

Sedoje septintą kartą vyko jurginų šventė. Šiais metais „Sedos jurginas“ buvo gausiausias, vertinant tiek renginyje dalyvavusius meno kolektyvus, tiek prekiauti atvykusiuosius, tiek į jį pasilinksminti, pasigrožėti, pasižvalgyti atėjusius ir atvažiavusius žmones. Visi Sedos keliai, skersgatviai, kiemai buvo užtvindyti mašinomis, jau nekalbant apie mašinų stovėjimo aikšteles.
Tik jurginų žiedų šiemet nebuvo tiek daug kaip ankstesniais metais. Gausiam jurginų žydėjimui sutrukdė sausa vasara.

Darbas – senųjų tradicijų išsaugojimo kryptimi

Gerą nuotaiką ir šventinį triukšmą tradiciškai dovanojo atžygiavęs dūdų orkestras „Griaustinis“ su vadovu Kęstučiu Dvaržeckiu. Šventės vedėjai Gabrielė Griškėnaitė ir Gediminas Jokubauskas sveikinimo žodžiui pakvietė svečius.
Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė, džiaugdamasi sediškių puoselėjama tradicija pagerbti jurginą kaip senovinę gėlę, linkėjo tęsti šventės idėją ir nepavargti.
Savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vyr. specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė, atsakinga už paveldosaugą, džiaugėsi sediškių puoselėjamu kulinariniu paveldu, senaisiais tautodailės amatais. Ji linkėjo šventę ir toliau kreipti senųjų tradicijų išsaugojimo kryptimi.
Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė dėkojo už parodytą išmonę jurginų kompozicijas kūrusiems žmonėms, linkėjo sėkmės visiems šventėje koncertuosiantiems, prekiausiantiems.

Atlikėjų netrūko

Maloni saulė, lengvas vėjelis, į sceną lipantys atlikėjai į A. Baranausko aikštę kvietė vis daugiau žiūrovų. Vietinėms saviveiklininkų pajėgoms atstovavo keturi kolektyvai: jau minėtas „Griaustinis“, šokių grupės „Jurginas“ ir „Mitrulis“, etnografinis ansamblis „Rėmolee“, romansų atlikėjų grupė „Sedos romansas“ bei atlikėja Irena Jokšienė.

Artūro Širvaičio nuotr.

Netrūko ir kviestinių svečių: į šventę atvyko Mažeikių moksleivių namų šokių studija „Saulė“, Rietavo kultūros centro kapela „Subata“, Drąsučių filialo kapela „Ringuva“ (Šiaulių r.), o taip pat populiariosios muzikos atlikėjai iš Panevėžio ir Vilniaus.

Vasara dovanojo mažiau žiedų

Pagrindinis šios šventės organizatorius – Sedos kultūros centro direktorius Gintautas Griškėnas apgailestavo, kad pagrindinis šventės kaltininkas – jurginas, nors ir neįnoringa gėlė, bet šiemet negausiai žydėjo: „Buvo aišku, kad didžiojo žiedo nesudėliosim“.
Kad žmonėms, kuriantiems gėlių kompozicijas, būtų lengviau, organizatoriai iš anksto pagamino rėmus – kaip paveikslams, tik su tinkliniu dugnu.
Kultūros centro vadovas sakė esąs dėkingas pagrindiniams jurginų augintojams – Akavickų šeimai. Jie sediškiams jau tapo savotišku šventės simboliu – nevainikuotais jurginų karaliais.
Jau iš vakaro įdomias kompozicijas parengė Vytauto Mačernio gimnazija, Sedos trečiojo amžiaus universitetas, prisijungė darželis, seniūnija, Plinkšių globos namai, Renavo, Dagių, Šarnelės bendruomenės.
Jurginų kompozicijos ant rėmų buvo dėliojamos ir šventės metu.

Tikisi atgaivinti turgus

Šiemet Sedoje prekeivių buvo daugiau nei šešios dešimtys. Tarp jų ir – vietiniai meistrai: Sedos TAU atsinešė veltų vilnos darbelių, piešinių ant šilko, Evaldas Kareiva – savo medžio drožinių, prekiauta medumi, kepiniais, sodo ir daržo gėrybėmis. Židikų kultūros centro atstovai prekiavo austais darbeliais ir šventės svečiams demonstravo audimą atsivežtomis nedidelėmis staklėmis. Buvo puodų iš Kuršėnų, medinių šaukštų ir kitokių buities reikmenų, buvo tęsiama sediškių tradicija – vietoje verdama pusmarškonė košė. Tai sunkus fizinis darbas, nes verdamas didelis kiekis ne tik košės, bet ir mirkalo, todėl devynis prakaitus prie puodų braukė vyrai Marius Zoza ir Arūnas Katkus. Buvo ir šiupinio, ir dešrelių su raugintais kopūstais, kastinio su karštomis bulvėmis.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Norėtųsi, kad prekybininkai prekiautų savo amato, savo rankų darbo meniniais darbeliais. Bandysime to ir siekti. Jeigu žiūrėtume į istoriją, Sedoje vykdavo keturi metiniai turgūs: per Tris karalius, per Grabnyčias, Devintines arba Dievo kūno šventę ir Šv. Matą. Šių metų prekyba rodo, kad Sedos turgaus tradicijas būtų galima atgaivinti“, – kalbėjo G. Griškėnas.

Reikia kilnojamos scenos

Dar vienas svarbus dalykas, kad ši rudeninė tradicija (ir ne tik ji) būtų tęsiama, – lauko scena.
„Bėda, kad neturime tinkamos scenos. Mūsų senutėlė, pačių vis sulipdoma scena yra be jokio stogo. Šiemet buvom numatę lietaus atveju atnešti palapinės stogą. Kol atnešėme, kol pastatėme, ir lietus nustojo lyti… Turėdami kilnojamą sceną, galėtume šventes organizuoti ir ant Rimolių piliakalnio, salelėje, ir Dagiuose, Renave“, – svarstė kultūros centro vadovas.
Balėniškei Janinai Končienei šventė paliko puikų įspūdį: „Atlikėjų daug, visi įdomūs. Labai patiko, kad nebuvo užstalių su stikliukų kilnojimais… Žmonės linksmi, malonūs. Toks geras bendrumo jausmas. Nors buvo ir vyno degustavimo galimybė, bet tikrai nemačiau nė vieno įkaušusio. Puikus, geras jausmas nuo pakilios nuotaikos, geranoriško šurmulio.
Išvažiavau namo apie septintą vakaro, tai buvau tik viena, važiuojanti iš Sedos, o žmonės vis dar važiavo ir važiavo į Sedą, nors mašinomis buvo užstatyti visi kampai…“
Genoveita GRICIENĖ