Kaimo teatro entuziastai džiugina bendruomenių žmones

Židikų mėgėjų teatro vaidintojai šiltai buvo sutikti Liepojos lietuvių. Nuotrauka iš mėgėjų teatrų archyvo

Kaimo mėgėjų teatrų vaidinimai buvo populiarūs visada, tad jei tik yra entuziastų, mėgėjai vaidinti buriasi draugėn ir stato spektaklius. Vienos trupės susibūrusios prieš daugelį metų, kitos žengia pirmuosius žingsnius.
Šių spektaklių žiūrovai dažniausiai būna to paties ar aplinkinių kaimų bendruomenės, neatsisako teatro entuziastai su spektakliais aplankyti ir tolimesnes bendruomenes.

Artėja teatro 60-metis

Bene didžiausią teatrinę patirtį turi viekšniškiai: čia mėgėjų teatras gyvuoja jau daugelį metų, ir kaip teigia jo vadovė Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė, į trupę vaidinti ateina jų buvusių aktorių vaikai, net anūkai.
Dabar teatro aktoriai ruošiasi regioniniam mėgėjų teatrų festivaliui, kuriame suvaidins Juozo Gurauskio „Šalaputrį“.
Vaidmenis kuria patys viekšniškiai: mokytoja, buvusi bedarbė, kažkuris dirba Mažeikiuose, yra ir pensininkų.
„Trupėje turiu nemažai plataus spektro artistų, tik paskutiniame spektaklyje jų tereikia keturių. Kai kurie vaidina nuo pat mažens“, – pasakojo pašnekovė.
Ateinančiais metais viekšniškių teatrui sukanka 60 metų, tad per tą laiką spektaklių suvaidinta daug.

Repertuarą parenka pati

Mėgėjus artistus dažniausiai kviečia pati B. Švažienė: iš pradžių susiranda tinkamą pjesę, ją skaito ir jau mintyse mato, kas tinka vienam ar kitam vaidmeniui.
„Aš savo žmones gerai pažįstu. Paprastai nebūna, kad žmogus kategoriškai atsisakytų. Nebent tas, kuriam teatras „ne prie dūšios“, ir jis geriau eina dainuoti, o ne vaidinti. Bet tai jau kitas reikalas. Dabar truputį liūdniau su vyrais“, – situaciją komentavo B. Švažienė.
Pjesės dažniausiai taip pat ieško pati direktorė: pirmiausia žiūrima, kad kūrinys būtų aktualus, laikomasi principo vaidinti tik žemaitiškai – pjesę skaito ir ją išverčia į žemaičių kalbą. Dar žiūrima, kad spektaklyje nebūtų daug artistų, kadangi Viekšniai savo salės neturi, esant dideliam artistų būriui, nebūtų kur rinktis repeticijoms.
„Todėl stengiesi, kad artistų būtų kuo mažiau ir jie repeticijoms sutilptų į mažesnes patalpas. Tai patogu ir važiuojant svetur vaidinti – nereikia daug transporto. Kad ir labai ko norėtume, mes neturime sąlygų. Turiu labai „skanių“ spektaklių prisikaupusi, bet nėra kaip jų pastatyti“, – apgailestavo direktorė.

Vaidina ne už pinigus

Artimiausiu metu laukia išvyka su spektakliu į Leckavą, neseniai važiavo į kaimyninį Akmenės rajoną. Daugiausiai kviečia kaimo bendruomenės: viekšniškiai nuvažiuoja pas juos, jie atvažiuoja į Viekšnius.
„Už spektaklį niekada nieko neprašome: jei duoda pinigėlių už benziną, daugiau nieko ir nereikia“, – patikino B. Švažienė.
Jos žodžiais, pastatyti gerą mėgėjišką spektaklį nėra taip lengva kaip kai kam galbūt atrodo. Čia taip pat reikia tam tikrų žinių. Direktorė baigusi dramos režisūrą, todėl teatrinio darbo pagrindus turi.
„Kas, kad aš turiu balsą ir moku dainuoti – nesu tos srities specialistė ir ten nelendu. O kai kas pasirenka kokį kūrinį, pasirepetuoja ir saviškiams gali spektaklį parodyti. O jei dar koks režisierius su galva pasitaiko, tada ir spektaklis neblogas išeina“, – samprotavo B. Švažienė.

Sudėtinga visiems susirinkti

Dar nuo kolūkio laikų dramos ratelis veikia prie kultūros centro Laižuvoje. Įstaigos direktorius Sigitas Ramanauskis džiaugiasi, kad miestelyje yra teatro entuziastė – buvusi bibliotekos vedėja Vida Norkienė. Jos iniciatyva laižuviškiai matė daug spektaklių, nemažai jų parodyta ir kitų kaimų bendruomenėms.
V. Norkienė pasakojo, kad teatras Laižuvoje su pertraukomis veikia nuo 1987 metų, pastatyta jau dešimt spektaklių: pirmasis buvęs garsusis Žemaitės „Trys mylimos“.
Vienu metu laižuviškiai teatro mėgėjai buvo padarę trejų ar ketverių metų pertrauką, bet prieš dvejus metus susirinko vėl: dabar statomas vienuoliktasis vaidinimas – vieno veiksmo Smolskio komedija „Nespėjo“. V. Norkienė apgailestavo, kad niekaip nesiseka spektaklio užbaigti, mat sunku susirinkti visiems aktoriams – trukdo darbai.
„Anksčiau, kai žmonės dirbo aštuonias valandas, problemų neturėjome – po darbo ir susibėgdavome. Dabar darbus visi saugo, bet kada išeiti negali. Viena pagrindinių mūsų artisčių dirba parduotuvėje iki dešimtos valandos, tad susirinkti begalime labai vėlai“, – trupės veiklos sunkumus dėstė V. Norkienė.

Vaidina  žemaitiškai

Kūrinius vaidinimams V. Norkienė renkasi įvairius, daugiausia tai būna vienaveiksmės pjesės, bet pasitaikė ir sudėtingesnių: be Žemaitės, vaidino Augustino Griciaus, Petro Cvirkos pjeses.
Visus kūrinius patys išverčia į žemaičių kalbą.
„Kitaip jie nemoka“, – pajuokavo S. Ramanauskis.
Dramos ratelio vadovė džiaugėsi, kad čia vaidina žmonės, kurie pradėjo nuo pirmojo spektaklio: dideli teatro entuziastai yra Inos ir Rimučio Erminų šeima, ne pirmą vaidmenį kuria Arūnas Klemenis, Birutė Rekašienė, Albina Ungeitienė, neseniai prie vaidintojų prisijungė ir Vytautas Andriulis.
Be vietos gyventojų, laižuviškių spektaklius keletą kartų matė Mažeikių žiūrovai, lankytasi  Purvėnuose, Pikeliuose, Auksodėje, Akmenės rajone.

Repertuaras – įvairus

Mėgėjų teatrą Židikuose prieš šešerius metus subūrė tuometinė Kultūros centro direktorė Svetlana Jurgelienė, dabar iš jos teatro vairą perėmė ją pavaduojanti Vida Abrasonienė. Per tą laiką buvo suvaidinti du spektakliai: Bitės Vilimaitės „Mirusiųjų reikalai“ bei Veronikos Ramaneckaitės „Sunki našta“.
Praėjusiais metais susibūrusi židikiškių trupė parengė Juozo Paukštelio vienos dalies komediją „Privatus reikalas“.
Šiemet židikiškiai kuria Edmundo Untulio pjesę „Laimės smūgis“, dar planuoja pastatyti internete rastą nežinomo autoriaus kūrinį.

Įkūrė lėlių teatrą

Turi židikiškiai ir naujovę: įkurtas lėlių teatras. Pirmasis jo vaidinimas bus Marijos PečkauskaitėsŠatrijos Raganos kūrinys „Į šviesą“.
„Lėles siuvo pačios moterys. Esame šatrijiečiai, norime pratęsti rašytojos tradicijas, todėl nusprendėme pastatyti spektaklį pagal jos kūrinį“, – pasakojo V. Abrasonienė.
Spektakliuose tebevaidina tie patys židikiškiai entuziastai.
Su vaidinimu „Mirusiųjų reikalai“ kolektyvas važiavo į mėgėjų teatrų šventes „Pastogė“, „Kaimo liktarna“, nemažai pasivažinėjo po Mažeikių rajoną, vaidino Akmenės žmonėms.
Židikiškių spektaklio „Asmeninis reikalas“ premjera buvo per Šv. Onos atlaidus – susirinkusieji vos tilpo į salę. Vaidinimą jau matė lietuvių bendruomenė „Rūta“ Liepojoje, kolektyvas praėjusiais metais dalyvavo mėgėjų teatrų festivalyje Paragių dvaro sodyboje.

Vaidina senjorės

Mėgėjų teatras Palnosuose – vienas jauniausių rajone, susikūręs prieš pusantrų metų. Jis unikalus tuo, kad vaidina keturios senjorės, kurių vyriausiai – 74 metai. Teatrui vadovauja Viekšnių kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Rima Šiuipienė.
„Spektaklį kūrėme savo kaimo žmonėms. Senutės ir taip jaudinosi. Jei kur kvies – bandysime važiuoti, nors jaudulio bus nemažai“, – prognozavo vadovė.
Jos planuose – teatro mėgėjų trupę išplėsti, pakviesti daugiau aktorių ir pastatyti šiek tiek didesnį kūrinį. Dabartinis vaidinimas „Na ir bobos“ – keturios moterėlės aptaria kaime sklindančias kalbas ir paskalas.
„Norim augti, bandysiu ieškoti naujų žmonių. Juos reikia kalbinti, o kai ateina, pradeda patikti, nes nori pabūti kitokioje aplinkoje, pabendrauti“, – pastebi R. Šiuipienė.