Savaitės pradžioje visuomenę pasiekė žinia, kad mažeikiškių rinktas Seimo narys Romas Venclovas paliko „pilietininkų“ frakciją ir beveik po dvejų metų vėl sugrįžo į Darbo partiją.
Politikų perėjimai iš vienos partijos į kitą – ne naujiena. Sutiktų žmonių klausėme, kaip jie vertina tokius politinius perbėgėlius?
Stasys JANUŠKIS,
vairuotojas:
– Politikai keičia savo nuomonę ir pereina ten, kur jiems „šilčiau“. Gal mūsų Seimo nariui ką nors pažadėjo Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, kas čia žino?
Tokie perėjimai nėra gerai. Visada žinojau, kad politika – nešvarus reikalas. Seimo nariai elgiasi taip, kaip jiems geriau: o kas yra pereiti iš vienos partijos į kitą? Vieni kitus Seimo nariai gerai pažįsta, tad ir traukia įtakingesnius kolegas į savo pusę.
Perėjimas į kitą partiją – ir rinkėjų pasitikėjimo išdavimas: balsuojam kartais ne tiek už žmogų, kiek už partiją. O tas išrinktas žmogus ima ir išverčia kailį. Tai tikra rinkėjų išdavystė. Todėl man politika ir nepatinka.
Laimutė PETRAUSKIENĖ,
mokytoja:
– Čia yra cirkai, ir viskas. Kaip žmogus gali reikšti įsitikinimus? Jis jų neturi, nėra vienos nuomonės išlaikymo. Kitaip kaip jis gali pereiti iš vienos partijos į kitą?
Seimo nariams svarbu, kaip geriau persistumdyti kėdes. Lietuva jiems nerūpi.
Tokie dalykai nuvilia mane kaip rinkėją. Ir jeigu šiandien reikėtų eiti į rinkimus – kandidato tikrai nėra.
Vaclovas STRIKAITIS,
gyvulių supirkėjas
iš Skuodo rajono:
– Nepritariu tokiems dalykams: jeigu esi apsisprendęs, tai ir būk vienoje partijoje. Jei Romas Venclovas vėl sugrįžo į buvusią partiją, matyt, nusprendė, kad anksčiau padarė klaidą. Tai gal nėra labai smerktina. O kai lakstoma ieškant vietos kur šilčiau, ieškoma geresnės vietos prie lovio, tai jau blogai.
Jei politikai pereina į kitas partijas dėl valdžios, jie iškart sukelia žmonių nepasitikėjimą, nuvilia juos. Kam tokius politikus ir rinkti, balsuoti už juos?
Kita vertus, toks perėjūnas gadina ir partijos prestižą, juo negalima pasitikėti: o gal po kurio laiko jis vėl pakeis partiją?
Antanas KRISTUTIS,
elektrikas:
– Tokius lakstymus vertinu blogai: jei turi savo nuomonę, įsitikinimus, tai ir laikykis jų. Kodėl reikia lakstyti? Vieną dieną galvoja vienaip, kitą – kitaip, trečią, vėlgi, žiūrėk, bus pasikeitęs.
Seimo nariai tai itin mėgsta – vis ieško šiltesnės vietos.
Kaip žmogus gali kasmet keisti pažiūras? Tai galima lyginti su marškinių išvertimu. Apsukai kepurę antraip – ir jau esi kitoje partijoje. Kažkoks stuburo neturėjimas. Toks parlamentaras jau žiūri ne rinkėjų, o savo interesų. Jei jam atrodo geriau kitur – ten jis ir eina.
Zita,
mažeikiškė:
– Sunku komentuoti tokius „seimūnų“ poelgius – tai jau jų apsisprendimo teisė. Toks partijų keitimas man atrodo negerai: jei jau pasirinkai vieną partiją, tai joje ir dirbk. Kokie gali būti bėgiojimai? Kaip galima keisti įsitikinimus?
Aš tokių dalykų tikrai nedaryčiau. Jei pereini į kitą partiją, kur atrodo geriau, ką gali žinoti, ar praėjus kiek laiko nebus geriau ten, kur buvai.
Jei tokie dalykai vyksta, žmonės tokio kandidato tikrai neberinks.
Aušra SVOBUTIENĖ,
kirpėja:
– Politika beveik visai nesidomiu, man tokie dalykai nepatinka. Pakeisti partiją – vadinasi, pakeisti savo pažiūras, įsitikinimus, pakeisti bendraminčius, kolegas, jų interesus. Toks chameleoniškas elgesys man tikrai nepriimtinas. Ir kaip toks partiją pakeitęs Seimo narys gali ramiai žiūrėti į akis rinkėjams? Juk jis išdavė ir juos.
Seimo nariai turėtų būti pavyzdys, juk jie mūsų išrinktieji. Juk rinkom ne tam, kad paskui mus išduotų.
Taip ir prarandamas pasitikėjimas, o politika nusidažo juodomis spalvomis, tampa murzina. Ir svarbiausia – tokios dėmės nenusiplauna. Todėl politikos ir nemėgstu.
Vytautas MALŪKAS
Sigito STRAZDAUSKO
nuotraukos
