Kalvis Česlovas Pečetauskas yra ne vieno Viekšniuose esančio kūrinio autorius ar iniciatorius. Nuotr. autorės ir iš asmeninio archyvo
Kiekvienas žmogus šiame gyvenime turi įvairių jam skirtų ir paties pasirinktų ar susigalvotų vaidmenų.
Vasario 16-ąją garbės ženklu „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“ apdovanotas viekšniškis Česlovas Pečetauskas tų vaidmenų turi daug. Jis yra vyras, dviejų jau suaugusių vaikų tėtis, keturių anūkų senelis, kalvis, meninės kalvystės mūsų rajone pradininkas, mokytojas, aktyvus Lietuvos tautodailininkų sąjungos Mažeikių skyriaus bei bendruomenės, kurioje gyvena, narys.
Turi daug įvairių veiklų
Susitarti dėl pokalbio ir suderinti tinkamiausią laiką su Č. Pečetausku pavyko labai operatyviai. Ryte – skambutis telefonu, o popiet – pašnekesys šalia jo kalvės esančiose poilsiui skirtose patalpose, krosnelėje jaukiai spragsint ugniai.
Viekšniškiui yra 72 metai ir jo visur yra pilna: pirmadienį jis dalyvavo rajono tautodailininkų darbų parodos atidaryme Mažeikių kultūros centre. Šešerius metus Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus mokinius jis moko praktinių kalvystės ir suvirinimo pagrindų. Trečiadienį savo kalvėje jis priėmė apdailininko (statybininko) profesijos mokytojų iš Lietuvos ir Latvijos delegaciją. Ketvirtadienį jis drauge su kolegomis dalyvavo technologijų egzaminą laikyti pasirinkusių mokinių darbų tarpinėje peržiūroje, penktadienį – Viekšnių bendruomenės narių visuotiniame ataskaitiniame susirinkime.
Darbai, puošiantys miestą
Atskiros pastraipos verti ir kalvio darbai, kuriais jis neatlygintinai puošia Viekšnius.
Meniški suoliukai, laiptų turėklai prie Vinco Deniušio meno mokyklos, centrinėje Tilto gatvėje ant akmenų sutūpę metaliniai paukščiai, prie vasaros estrados esanti violončelė, medinės skulptūrėlės, saugančios viekšniškius, primenančios tam tikrose vietose kadaise buvusius pastatus, lietuviška saulutė ant akmens vietoj buvusio sukniužusio aukuro naujosiose Viekšnių kapinėse…
Išvardyti tik keli darbai, kuriuos sukūrė arba kurių sukūrimą inicijavo pašnekovas.
O jų sukurta ir Viekšniams bei kitiems Lietuvos miestams, padovanota – kur kas daugiau.
Idėjas padiktuoja erdvės
Kalvis pasakojo, kad, važiuodamas per Viekšnius dviračiu ar eidamas pėsčiomis, pamato kokią nors gražią, bet tuščią erdvę. Jam greit kyla mintis, kad čia reikėtų meninio akcento – jei ne nukalto iš metalo, tai sukurto iš medžio.
Tada pašnekovas tą mintį plėtoja, bendrauja ir bendradarbiauja su Viekšnių seniūnu bei bendruomenės pirmininke, ieško bendraminčių, rėmėjų, pagalbininkų – kolegų kalvių, medžio meistrų, galinčių prisidėti prie vieno ar kito sumanymo įgyvendinimo.
„Mano tie sumanyti objektai nebūna gigantiški. Prieš kažką darydami pasikviečiame rajono vyriausiąją architektę, pristatome idėją, papasakojame, ką ir kaip norime daryti, ir jei gauname pritarimą, darome“, – biurokratinėmis kliūtimis nesiskundė viekšniškis.
Svarbu mėgti tai, ką darai
Č. Pečetauskas sakė, kad neturi jokios paslapties, kaip suspėja ir kalti, ir mokytojauti, ir dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jei žmogui patinka jo darbas ir ta veikla, kuria jis užsiima, jei jis mėgsta bendrauti su žmonėmis, tai ir laiko tam visada atras.
„Dalyvauju visur, kur man norisi ir kur pakviečia. Tai tiesiog yra užimtumas ir jis yra sveikas dalykas. Vaikai užaugo. Turiu vietą, kur galiu užsiimti savo amatu, savo kūryba. Žmona tam neprieštarauja ir aš čia sau galiu kalti nors ir per naktį“, – šypsojosi Č. Pečetauskas.
Specialybė – medžio apdirbimo meistras
Iš Kėdainių rajono kilęs Č. Pečetauskas pasakojo, kad kalvystė jį traukė jau nuo vaikystės. Gal todėl, kad kalviais buvo jo prosenelis, senelis, tėvas.
„Gyvenome kolūkio centre. Ten buvo staliaus dirbtuvės, kalvė. Tėvo kalvėje buvau dažnas svečias. Net jei ateidavau tik įkvėpti kalvės oro, jau ir tai būdavo gerai“, – kalbėjo pašnekovas.
1961 metais baigęs septynias klases, jis pabėgo į Vilnių pas dėdę. Aštuntą klasę jaunuolis baigė mokydamasis dieninėje mokykloje, o kadangi labai traukė menas, vakarais lankė ir meno mokyklą.
Mieste mokslas nebuvo lengvas – mokiniams buvo keliami didesni reikalavimai nei kaimo mokyklose. Bet išlaikęs aštuntos klasės egzaminus, jaunuolis įstojo į Stepo Žuko dailės technikumą Kaune. Ir nors mokėsi meninio medžio apdirbimo specialybės, savo diplominiame darbe medį jungė su metalu. Paskui, įgijęs specialybę, Č. Pečetauskas buvo pakviestas likti dėstyti technikume. Dėstė penkerius metus, išleido vieną medžio meistrų laidą.
Pagal pašaukimą – kalvis
Paskui buvo vedybos, šeimos kūrimas. Iš Kauno jauna šeima persikėlė į Kėdainių rajoną, o po kurio laiko – į Mažeikius.
1978 metais Č. Pečetauskas Mažeikių Statybos treste pradėjo dirbti vyriausiuoju dailininku.
„Statybos treste užtikau, kad yra nenaudojama, metalo laužu užversta kalvė. Suvirpėjo širdis, nes jau ir po mokslų technikume vis galvodavau apie kalvystę“, – prisiminimais pasidalijo pašnekovas.
Atsiradus galimybei kalti, jis šį amatą pabandė, o po metų kitų įmonės koridoriuose surengė pirmąją savo darbų parodėlę. Po jos prasidėjo tvorų, vartų, balkonų turėklų užsakymai.
Treste panaikinus vyriausio dailininko etatą, Č. Pečetauskas išsinuomojo iš savo buvusios darbovietės kalvę ir sėkmingai joje darbavosi. Savarankiškai kalvystės išmokęs ir jos įgūdžių įgijęs pašnekovas skaičiuoja, kad kalviauja apie 40 metų. Tai yra panašiai tiek, kiek yra Mažeikių rajono gyventojas.
Pamėgo plenerą Užventyje
Per keturias dešimtis metų kalvio darbai buvo eksponuojami daugybėje parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Graikijoje. Kūrėjas džiaugiasi Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejuje veikiančia savo kūrinių ekspozicija.
Kalvis nuo 2009 metų dalyvauja Užventyje, Kelmės rajone, kasmet vykstančiame respublikiniame kalvių ir tapytojų plenere.
„Susirenkame kalviai, su medžiu dirbantys skulptoriai ir darbuojamės visą savaitę. Šis pleneras – ir darbas, ir pramoga, ir poilsis, ir turiningas bendravimas su kolegomis. Plenero metu sukurtus darbus paliekame Užvenčiui. Ten tvyro labai gera aura ir mane traukia“, – apie tai, kad vasarą planuoja dešimtą kartą dalyvauti plenere, kalbėjo viekšniškis.
Laikosi svarbaus principo
Č. Pečetauskas sako mielai dalyvaujantis ir amatų dienose. Nusiveža ten savo mobilią kalvę, darbuojasi, rodo žmonėms kalvystės amatą, atsako į jiems rūpimus klausimus.
Akimirka iš garbės ženklo „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“ įteikimo ceremonijos. Aurorės nuotr.
O štai dalyvauti mugėse, stovėti prie prekystalio ir pardavinėti savo kūrinius autoriui nepatinka.
Pašnekovo įsitikinimu, yra komerciškai mąstančių, protingų verslui žmonių. Jiems prekiauti ir patinka, ir sekasi.
Menininko priedermė – kurti, o ne prekiauti. Kalvis sakė, kad visada laikėsi ir tebesilaiko nuostatos: dirbant bet kokį darbą, negalvoti apie tai, kiek už jį gausi.
„Galvoju kaip darbą priims užsakovas, kaip vertins žiūrovas, o ne apie pinigus. Nesėdžiu laukdamas, kol kas nors ką nors užsakys. Jei yra noro, idėjų, tai ir kalu, o nukaltus dirbinius pastatau ant lentynos. Ateina laikas ir kiekvienas darbas randa šeimininką. Būna, paskambina žmogus ir sako, kad jam reiktų to ar ano, o aš kviečiu atvažiuoti ir išsirinkti“, – pasakojo kalvis.
Savikritika skatina kurti
Kiti Č. Pečetausko darbo ir kūrybos principai: kruopštumas, kūrybiškumas, kruopelė humoro.
Jeigu pradeda ką nors kalti, jis nesistengia kūrinio žūtbūt užbaigti tą pačią dieną. Juk, žmogau, darbo dienos pabaigoje pavargsti, o jei turi tikslą būtinai tą kūrinį pabaigti, imi skubėti. Per skubėjimą nukenčia dirbinio kokybė. Geriau kurti neskubant, šviežiu protu ir pailsėjusiomis akimis.
Kaip ir dažnam kūrėjui, Č. Pečetauskui nesvetimas savikritiškumas.
Jau proceso metu jis pradeda galvoti, kad nebus gerai. Tačiau vis tiek tęsia pradėtą darbą ir planuoja, kad pradės kitą panašų, nenutolstant nuo to pirmojo sumanymo. Rezultatas būna toks, kad kūrėjas nukala du skirtingus kūrinius. Žmogui iš šalies jie abu gražūs, abu juos giria, o pats autorius didesnę simpatiją jaučia kuriam nors vienam.
Žmonių poreikiai keičiasi
Bėgant laikui, keičiasi gyvenimas ir žmonių poreikiai. Pavyzdžiui, šiandienio žmogaus gyvenime žirgas, arklys nebėra toks reikalingas, koks buvo reikalingas anksčiau. Tad ir kalviams nebereikia kalti pasagų, kaustyti arklių. Kaip ir nebereikia kalti detalių žemės ūkio padargams.
Kaltinių tvorų, vartų, balkonų, turėklų dabar žmonėms irgi reikia mažiau. Todėl, kad yra kur nusipirkti detalių. Jei esi nagingas, turi kantrybės ir įrankių, nusipirkai reikiamų detalių, sudėliojai ornamentą, suvirinai ir pasigaminai tau reikiamą gaminį.
Č. Pečetauskas pasakojo, kad pastaruoju metu daugiausia užsiima sakraline kalvyste ir įvairių smulkmenų kalimu. Dabar populiaru gyvenamuosius namus žymėti nukaltais gatvių pavadinimų užrašais bei numeriais. Užsakovai prašo juos nukalti. Populiarūs židinių apkaustai, vėliavų laikikliai, dovanos – vestuvių, gimtadienių, išleistuvių progomis.
„Dažnai atvažiuoja auklėtojai ir užsako nukalti pasagėlių. Išleisdami savo auklėtinius, jas dovanoja kaip laimės simbolį. O aš manau, kad jeigu pats nesusikursi savosios laimės, tai pasaga tau tos laimės neatneš“, – sakė kalvis.
Apdovanojimas tarsi įpareigoja
Pernai minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Č. Pečetauskas Mažeikių rajono savivaldybės buvo nominuotas kaip „2017 metų kūrėjas“.
Šiemet tos pačios šventės proga Mažeikių kultūros centre jam įteiktas ženklas „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“. Sužinojęs, kad bus apdovanotas šiuo ženklu, pašnekovas nustebo.
„Man atrodo, kad buvo už mane vertesnių žmonių gauti šį ženklą. Kai atsisuku atgal, galvoju, kad per tuos metus nieko tokio naujo nepadariau. Juk dirbu ne dėl apdovanojimo. Bet kai jį gauni, tarsi įsipareigoji ir ateityje nenuleisti rankų“, – apibendrino viekšniškis.
Juokaudamas pašnekovas sakė, kad jį galima pavadinti meilės tremtiniu arba Viekšnių žentu. Iš Aukštaitijos kilusiam kalviui Mažeikių krašto ir jo žmonių jaukinimasis ilgai neužtruko. Juk jeigu esi geras žmonėms, tai ir žmonės tau būna geri.
