su savo dvimete dukryte. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Koronavirusas mus išskiria. Atskiria nuo kolegų, artimųjų, draugų, tėvų, močiučių, anūkų. Dirbame nuotoliniu būdu, vaikštome per atstumą arba tik butuose – nuo lango prie lango.
Kolegė priminė ne kartą mano sakytus žodžius, kad esame pirmoji karta, gyvenusi be karo.
„Bet, regis, turim karą, o priešas – neįmanomai mažo dydžio, bet baisiai galinga zaraza“, – pridūrė.
Panašiai kalbėjo ir „Santarvės“ pašnekovai, dalydamiesi patirtimi, kaip jiems pavyksta išgyventi šį sunkų laikotarpį, kai įprastą dieną riboja draudimai, nurodymai, kai negalime elgtis, kaip esame įpratę.
„Pažintis“ – Milane
Ispanijoje gyvenančios buvusios mažeikiškės Jurgitos Miele „pažintis“ su grėsmingu koronavirusu prasidėjo vasario mėnesio pabaigoje Milane. Vyro gimtinė yra Italijoje, jame įsikūręs jo įmonės biuras, tad ir Jurgita dažnai skraido į Italijos mados sostine vadinamą miestą, jame praleidžia ne vieną dieną. Tačiau pastarąjį kartą iš jo teko sprukti dėl koronaviruso protrūkio.
„Kai nuvykome, dar nieko tokio nebuvo, bet kasdien skelbiamas užsikrėtusiųjų skaičius sparčiai didėjo, buvo atšaukta nemažai renginių, uždaryta Milano katedra. Gatvės ištuštėjo, buvo šluojami maisto produktai… Pirmą kartą mačiau tokį tuščią oro uostą. Žmonės su kaukėmis vienas į kitą įtariai žiūrėjo, laikėsi vieni nuo kitų atokiau“, – pasikeitusį Milaną, vaizdus, kurie kėlė baimę, prisiminė „Santarvės“ pašnekovė.
Deja, koronaviruso protrūkis jos neaplenkė ir Ispanijoje, kurioje dabar gyvena Jurgitos mama, kiti artimieji. Dar daugiau – Ispanija tapo viena labiausiai šios infekcijos paveiktų šalių.
Gyvenimas apribotas
J. Miele papasakojo apie tai, kaip greitai keitėsi situacija Ispanijoje.
„Ispanija, kaip ir daugelis kitų šalių, užsidarė karantinui – buvo apribotas judėjimas tiek iš šalies, tiek į šalį, tiek šalies viduje. Uždarytos visos nebūtinų prekių parduotuvės, barai, restoranai, kavinės, kino teatrai, muziejai, kultūros centrai ir sporto renginių vietos. Restoranams ir kavinėms leidžiama tik pristatyti maistą į namus. Sustojo bankų veikla. Visur pilna policijos, kareivių – lyg būtų karo stovis“, – pasakojo moteris.
Siekiant pažaboti plintančią ligą, imtasi gana griežtų priemonių – įvesta nepaprastoji padėtis, gyventojams toliau taikomi griežti apribojimai: žmonės turi būti namuose, išskyrus atvejus, kai reikia nuvažiuoti nusipirkti maisto, vaistų, nuvykti pas gydytojus arba į darbą, kai nėra galimybių dirbti nuotoliniu būdu.
„Tačiau žmonės negali vykti į visas vaistines, parduotuves, tik į esančias arčiausiai namų. Maisto produktų privalai pirkti ne mažiau kaip už trisdešimt eurų – kad rečiau lankytumeisi parduotuvėse. Būtina turėti asmens dokumentą ir kasos čekį, kad galėtum įrodyti, jog laikaisi šių reikalavimų, antraip skiriama bauda arba areštas“, – apie griežtas nepaprastosios padėties priemones pasakojo Jurgita.
Ragina saugoti ir saugotis
J. Miele per socialinius tinklus, internetą domisi, kokia situacija Lietuvoje, kokių saugos priemonių imtasi. Ji stebėjosi matytais vaizdais iš Lietuvos – kai, pavyzdžiui, važinėjama dviračiais. Ispanijoje tokie žmonės jau būtų nubausti. Taip, kaip ir vaikščiojantys po parkus, skverus, aikštes ar kitas viešas vietas.
J. Miele ragino nesidžiaugti, kad Lietuvoje dar nėra tokių griežtų karantino sąlygų. Ji siūlė mums patiems elgtis ne pagal tai, kaip liepiama, draudžiama, o dar griežčiau – nuolat galvojant apie tai, kaip apsaugoti save ir kitus.
„Kai ši infekcija prasiveržė Kinijoje, kažkaip ramiai dar žiūrėjome, viskas atrodė taip toli nuo mūsų. Tačiau daug kur jau tokia pat situacija. Nereikėtų nusiraminti ir lietuviams. Bandykite apsisaugoti. Nelinkiu sužinoti, ką reiškia išgyventi, kai miršta tavo artimas žmogus ir negali su juo atsisveikinti… O kai miršta keli tūkstančiai, pradedi pykti, kad valdžia padarė klaidų, kad nuo pat pradžių nesiėmė griežtų priemonių, kad žmonės buvo nepakankamai atsakingi“, – pasakojo Jurgita.
Reikia dalytis su kitais
Buvusi mažeikiškė pastebi ir kitus dalykus: situacija dėl koronaviruso smogė verslui, šalies ekonomikai ir paprastiems piliečiams.
Moteris ir mus ragino tokiu sunkiu momentu nepamiršti tų, kuriems sunkiausia. Jos teigimu, verslininkams, pasiturintiems žmonėms tai puiki proga parodyti savo geranoriškumą, supratingumą.
Jurgitos vyras, verslininkas Armando savo gimtojo miesto ligoninei Italijoje paaukojo pinigų, jis padeda visai šeimai, nes beveik niekas nedirba.
J. Miele, kiek galėdama, taip pat padeda savo artimiesiems, atlyginimą moka ir jų namuose dirbusiai seseriai, nors ši dėl nepaprastosios padėties šiuo metu nebegali atvykti.
„Ačiū Dievui, kad esame sveiki ir galime padėti. Norėčiau kažkaip prisidėti, padėti Mažeikių ligoninei“, – ketinimais pasidalijo buvusi mažeikiškė.
Įprastas gyvenimas pasikeitė
Moteris nebijo prisipažinti, kad jai dėl šios situacijos labai baisu.
„Kai miršta tavo draugų brolis, tėvas, kai aplink tūkstančiai mirčių, sunku neįsileisti liūdesio, baimės, panikos… Ir naktimis sunku užmigti be vaistų. Pakalbame, paverkiame, nes nerimaujame dėl savęs, dėl artimųjų. Dabar realybė tapo panaši į sapną, kažkada matytus fantastinius filmus… Su ja bandau kovoti pozityvumu“, – sakė Jurgita.
Koronavirusas labai pakeitė J. Miele ir jos vyro gyvenimą. Sutuoktiniai mėgo keliauti, plaukioti nuosavu laivu, lankytis kavinėse, sporto klubuose, draugų kompanijose ir kitaip pramogauti. Dabar jie priversti užsidaryti namuose.
„Kasdien pradėjau gaminti įvairius patiekalus, anksčiau tuo užsiėmė mama, vyras. Armando pradėjo kiemą tvarkyti – cementuoti, anksčiau tokius darbus dirbdavo samdomi darbininkai. Pats bando ir palmes apkarpyti.
Trūksta bendravimo, susitikimų
„Tokia situacija džiaugsmo suteikia tik mūsų dukrytei Wayrai, kuriai jau beveik dveji, – nebereikia su auklėmis būti, gali mėgautis nuolatine tėvelių bendryste.
Kartu dabar sportuojame, žaidžiame, visokių pramogų sugalvojame. Kieme yra baseinas, terasa, – tik ir gamta nepadeda tokioje situacijoje – jau tris savaites lyja“, – pasakojo Jurgita.
Moteris prisipažįsta, kad bendravimo, susitikimų su žmonėmis jai labai trūksta. Į parduotuves patys nevažiuoja, užsakytą maistą atveža į namus. Džiaugiasi nors taip kitą žmogų pamatę, mėgaujasi galimybe persimesti nors keliais žodžiais, kad ir per atstumą…
„Kiekvieną vakarą pasipuošiame, užsidegame žvakes ir, pasitelkę vaizdo kameras, vakarieniaujame su draugais prie vyno taurės. Ir pasijuokiame iš tokios situacijos, ir verkiame. Bet stengiamės nepasiduoti, tikėdamiesi, kad kažkada tas košmaras vis tiek baigsis“, – kalbėjo moteris.
Visas straipsnis – penktadienio laikraštyje.
