***Karštas interviu*** apie Lietuvos dešimties metų narystę ES

Gegužės 1-ąją sukanka lygiai dešimt metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.
ES pirmtakė yra 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB).
Šiuo metu ES yra dvidešimt aštuonių valstybių ekonominė bei politinė bendrija. 17-oje ES šalių galioja bendra valiuta euras, kitais metais prie jų turėtų prisijungti ir Lietuva.
Prieš dešimt metų entuziastingai ir beveik vienbalsiai balsavome už Lietuvos tapimą Europos Sąjungos nare. Kaip Lietuvos narystę ES vertiname šiandien, „Santarvė“ klausė mažeikiškių nuomonės.

Ramunė BADAUKIENĖ. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Ramunė BADAUKIENĖ, „Ventos“ progimnazijos direktorė:
– Kas geresnio galėjo nutikti Lietuvai per 10 metų, tai ir nutiko – tai narystė Europos Sąjungoje. Žinoma, euroskeptikai pazyztų, kad nesame lygūs su kitomis ES valstybėmis,  kad tai panašu į TSRS,  kad dėl to prasidėjo emigracija, nutautėjimas.
Aš visiškai pritariu jiems, kalbant apie tai, kad būna atvejų, kai parama išvagiama, švaistoma, kad mūsų besikeičiantys politikai dažnai nesusigaudo, o biurokratai net nesugeba pasiimti tos paramos. Tačiau vertindama ES naudą, sudėčiau daugiau pliusų – Lietuva gavo apie 6 kartus daugiau paramos negu sumokėjo, Lietuvos eksportas į ES šalis sudaro daugiau nei 60 procentų viso eksporto, žmonės gali laisvai išvykti, gyventi tose šalyse, gauti geriau mokamo darbo, gali ten studijuoti ir mažiau mokėti  ar iš viso nemokėti už mokslus.
Ypač mums naudingos švietimo programos „Comenius“, „Comenius REGIO“, „Erasmus+“. Mūsų „Ventos“ progimnazijos mokytojai ir mokinai puikiai pasinaudojo tomis programomis ir vykdydami projektus aplankė Graikiją,  Kretą, Turkiją, Italiją, Ispaniją, Lenkiją, Kiprą, Rumuniją, tuo sudarydami galimybes mokiniams ir mokytojams pritaikyti ne tik dalykines kompetencijas, bet ir ugdyti komunikacinius, kūrybinius gebėjimus, dirbti komandoje, pamatyti, palyginti save bendrame Europos kontekste, atsikratyti provincialumo kompleksų.
Džiaugiamės ir renovacija, kurios mokykla ilgai dar nebūtų sulaukusi, jei ne struktūrinių Europos fondų lėšos.
Psichologine prasme – visai neblogai žinoti, kad esi laisvas savo apsisprendime, žinoti, kad turi atsarginį „gyvenimo variantą“ visai prispaudus bėdoms Lietuvoje (ne iš gero gyvenimo ir ne turistiniais sumetimais emigruojama)  – išvykti ten, kur, kaip matome, gyventi yra geriau.

Albinas LIDŽIUS. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

Albinas LIDŽIUS, Mažeikių ligoninės direktorius:
– Teigiamai vertinu narystę ES, ypač dabar, matydamas Rusijos agresiją. Manau, kad buvimas ES išgelbės nuo jos išpuolių – turiu tokią viltį.
Per tuos dešimt metų yra gerų pokyčių – sutvarkytos gatvės, keliai, renovuojami namai ir visa tai daroma ES lėšomis. Ligoninė pasikeitė irgi ne be ES pinigų.
Negalima neįvertinti galimybės išvykti kitur – pamatyti, kaip dirba kolegos kitur, pasidalinti patirtimi, įgyti įgūdžių. Vyko vajus, kad atseit farmacininkų lėšomis medikai išvažiuoja tobulintis į užsienį. Nieko blogo nematau – koks skirtumas, už kieno lėšas. Svarbiausia, kad tas daktaras tobulinasi.
Aišku, tai, kad jauni daktarai, ką tik baigę mokslus, išvyksta dirbti kitur, nėra gerai. Šiuo atžvilgiu ES apiplėšinėja mus. Patys esame kalti, kad mes savo protus atiduodame turtingoms šalims, kai medikų paruošimas yra labai brangus ir kai Lietuvoje trūksta gydytojų. Tai yra didžiausias neapsižiūrėjimas. Džiugu, kad dabartinis ministras lyg ir bando kažkokį sprendimą rasti.
Jeigu šiandien reikėtų rinktis, taip pat balsuočiau „už“ narystę ES. Kurie kalba kitaip, gal jiems trūksta žinių, informacijos?  Be to, kaip pastebėjau, yra daug žmonių tokių, kurie patys nerodo jokios iniciatyvos, nieko nesiekia, dirbti nenori – jie tik reikalauja ir kniaukia, kad viskas negerai.

Alvydas BALČIŪNAS. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Alvydas BALČIŪNAS, Savivaldybės Tarybos narys, verslininkas:
– Balsavau ir balsuočiau „už“ stojimą į Europos Sąjungą. Ji yra garantas laisvės ir demokratijos žmonijai.
Bet šį gražų momentą sugadino nemalonus faktas. Išliko kartėlis, nes gali susidaryti įspūdis, jog į ES įstojome už alaus butelį ar skalbimo miltelius (referendumo dieną šių prekių buvo galima nusipirkti gerokai pigiau – B. R.). Gaila, kad tie, kurie buvo atsakingi už stojimą į ES, ne viską padarė gerai iki galo ar nesugebėjo dirbti. Neužteko proto ar galios, pinigų suorganizuoti normalų viešinimą, sudėlioti pliusus ir minusus, kurie padėtų žmonėms apsispręsti.
O jeigu plačiau kalbėtume apie Lietuvos narystę, paanalizuokime, kas dabar būtų Lietuvoje, jei ne ES.
Žinome, kada atkūrėme Nepriklausomybę ir kada įstojome į ES, galime palyginti abu etapus. Kaip mes gyvenome, kur mes ritomės, kiek turėjome neasfaltuotų kelių ir duobių iki ES ir kaip viskas keitėsi įstojus: kiek mes turime pinigėlių, ką jie mums duoda, kaip įsijungia teisinė bazė, lyginkime korupcijos lygį. Tik yra juodoji pusė, kad Mažeikiuose nei iki narystės, nei įstojus į ES nepastatyta nė vieno infrastruktūrinio, inžinerinio objekto, kuris tarnautų miestui. Dvidešimt trejus metus murdomės neapsispręsdami, kaip spręsti geležinkelio problemą: statyti viaduką, estakadą, tunelį ar dar kažką.
Mano manymu, europinių pinigų įsisavinimas, jų nukreipimas rajone yra silpnas. Kodėl mes negalime būti kaip Druskininkai? Kiti įkuria parkų, pastato sporto arenų, o pas mus nėra judėjimo į perspektyvą…
Bet grįžkime prie narystės ES. Pažiūrėkime, kur ir kaip gyvena Rusija, Ukraina be ES. Kad ir kaip būtų, esant kritiškai situacijai įsikiša teisiniai juridiniai dalykai pilietiško gyventojo atžvilgiu.
Aišku, nei ES, nei kita kokia „X“ sąjunga neateis ir nieko už mus nepadarys. Mes turime patys subrandinti sąmonę, nuspręsti, ką turime daryti, ko siekti. ES mums tik duoda instrumentus, kryptis, kokiu keliu turime eiti. Patys lietuviai turime suvokti, kas gerai, kas blogai, kaip mes turime gyventi. Turime būti ryžtingesni spręsdami, pareikšdami savo norus.
Nors tų blogybių dar apstu, negalime nepastebėti, kaip keičiasi žmonių gyvenimo gerovė, požiūris į daugelį dalykų.
Mes ir nebešiukšliname tiek, kiek anksčiau, galbūt ir medelius nebe tiek laužysime.

Danutė PLEŠKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Danutė PLEŠKIENĖ, ūkininkė iš Balėnų:
– Nemanau, kad blogai ta narystė Europos Sąjungoje. Visi įėję į naujas vėžes, nors pradžioje buvo baimių. Veikė tas pasikeitimas, nes atsirado naujų reikalavimų ir pan.
Europos Sąjunga galbūt ir gerai, jeigu ji būtų visoms šalims vienoda. Lietuviai esame skriaudžiami.
Tiek rusų laikais, tiek dabar esame nustumti.
Gauname mažiausias išmokas, tačiau parama, kad ir kokia ji būtų, gerai. Ypač jauniems žmonėms, besikuriantiems ūkiams. Kita vertus, padėti reikėtų labiau, tačiau nuolat jaučiame trukdžius. Žemdirbys ir Lietuvoje yra paskutinėje vietoje. Kai reikia žemės dokumentus susitvarkyti, esame stumdomi metų metais. Mums, seniams, dar kitaip. O kaip tuos dokumentus susitvarkyti, imtis ūkininkavimo jaunam žmogui?
Įstojus į Europos Sąjungą biurokratinio valdymo, popierių tvarkymo padaugėjo. Bent mums taip sakoma, o galbūt  kalta tik vidinė netvarka. Galbūt kai kas blogai vadovauja tam spektakliui „Europa“ pas mus vietoje?
O šiaip tai turime ko pasimokyti iš Europos. Ir pas mus jaučiamas tobulėjimas visose srityse. Kokia technika laukuose dirba! Viskas į naudą. Ir žmonėms atsivėrė didesnės galimybės – tiems, kurie nori jomis pasinaudoti. Manau, kuris suspėjo į tą vežimą, įlipo, tas ir važiuoja, o kuris nesuspėjo, vargu ar įlips. Nesvarbu, kur esi, kokioje sąjungoje, daug nuo žmogaus priklauso, kaip įsiliesi į naujas sąlygas, pasikeitimus, nes viskas labai greitai vyksta. Kas lėčiau veikia, tas nesuspėja. Galbūt dėl to, kad ne visi esame išmokę būti savarankiški arba niekuomet to ir nesimokėme. Gyvenimui judant į priekį turėtų keistis ir lietuvių psichologija.

Laurynas JONAUSKAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

Laurynas  JONAUSKAS, jaunimo organizacijos vadovas:
– Su būriu jaunimo dalyvaujame Europos Sąjungos remiamame projekte „Piliečiai reporteriai“, kurio metu mokomės tapti pilietinės žiniasklaidos dalimi, patys rašome tekstus, kuriame vaizdo reportažus. Be galo įdomių mokymų metu gavome galimybę žinių semtis iš Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, tinklaraštininko Andriaus Užkalnio, žurnalisto Arnoldo Lukošiaus bei Europos parlamento atstovo spaudai Roberto Pogorelio. Man buvo patikėta atsakomybė koordinuoti savo miesto komandą – džiugu, kad po ilgų pastangų organizatorius pavyko įtikinti priimti visus dalyvauti pageidavusius jaunuosius mažeikiškius, nors tokių buvo dvigubai daugiau, nei skirta vietų.
Būtent tokie šviesūs, su pilietiškumu, švietimusi susiję sumanymai man yra vieni vertingiausių dalykų, kuriuos davė narystė Europos Sąjungoje. Parama tokiems projektams yra be galo prasminga, o rezultatai – neįkainojami jaunam žmogui.
Be jokios abejonės, tiesioginė ir netiesioginė pagalba Lietuvos ekonomikai ir drauge mūsų gerovei taip pat yra vienas svarbiausių dalykų. Juk be šitos dešimtmetį trukusios didžiulės finansinės paramos dabar nebūtume ten, kur esame. Tik valdžia dar turi labai pasistengti, kad galutinai užgniaužtų korupciją ir įvestų besąlyginį skaidrumą į ES lėšų dalybas. Kad visi pinigai būtų panaudoti tinkamai ir jau netrukus nebetektų būti kažkieno išlaikytiniais.
Taip pat matau, jog žmonės dar labai mažai informuoti apie ES institucijų veiklą, mūsų įsipareigojimus Sąjungai, jos teisės aktus, todėl su tuo susiję asmenys dar turi daug darbo, kad žmonėms būtų tinkamai suteikta informacija.
Būtent projekto „Piliečiai reporteriai“ metu kiekvienas miestas turėjome sukurti vaizdo klipus, reklamuojančius Europos Parlamento rinkimus ir raginančius piliečius aktyviai išreikšti kiekvieno savo pilietinę valią. Tikiuosi, kad jau po keleto metų tokių klipų nebeprireiks ir Europos Parlamento rinkimai atrodys lygiai tokie pat svarbūs kaip savivaldybių tarybų, Seimo ar prezidento rinkimai.
Kaip dabar prisimenu džiugią mūsų stojimo į Europos Sąjungos šventę pavasariniame Vilniuje prieš dešimt metų ir tokias pat džiugias ir viltingas nuotaikas. Noriu ir dabar visus pasveikinti bei paraginti aktyviai, bet teisingai naudotis daugybe narystės teikiamų privalumų. Su švente, mielieji!