„Kauškučio“ šokėjai Kinijoje sulaukė begalės komplimentų, aplodismentų, organizatorių padėkų. „Kauškučio“ archyvo nuotr.
Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ šokėjai veteranai ir vadovės neseniai grįžo iš Kinijos.
Mažeikiškiai drauge su Skuodo kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“ dalyvavo tarptautiniame Tianjinio kultūros ir menų festivalyje ir buvo vieninteliai atstovai iš Lietuvos.
Dalyvavo aštuoniuose koncertuose
Į koncertinę kelionę Kinijoje važiavo šešios „Kauškučio“ šokėjų veteranų poros, vadovė Jolanta Tendienė ir baletmeisterė Ramunė Zelbienė.
Balandžio 30–gegužės 6 dienomis vykęs Tianjinio kultūros ir menų festivalis, kuriame mažeikiškiai dalyvavo drauge su kapela „Bartuva“, buvo skirtas Kinijos Darbo žmonių ir tautos solidarumo šventei paminėti. Vietiniai gyventojai turėjo keturias laisvas dienas, ta proga buvo rengiami koncertai.
O mažeikiškiai šokėjai ir skuodiškiai muzikantai bei dainininkai per itin trumpą laiką – keturias dienas, dalyvavo aštuoniuose koncertuose. O už tai, kad sutiko atvykti koncertuoti, gavo visą išlaikymą ir galimybę bent šiek tiek pažinti šią šalį.
Parodė tai, ką Lietuva turi gražiausio
„Santarvės“ kalbintos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijos vadovė J. Tendienė ir šokėjos pritarė minčiai, kad abiem kolektyvams – ir „Kauškučiui“, ir „Bartuvai“ – teko pabūti savotiškais Lietuvos kultūros ambasadoriais perteikiant kinams tai, ką mūsų šalis turi gražiausio.
„Jau daug metų reprezentuojame mums visiems brangią Lietuvą. Turime klasikinius, laiko patikrintus šokius. Žinome, kad žiūrovai juos gražiai priima. O Skuodo „Bartuvos“ muzikantai, kurie važiavo su mumis, labai gražiai groja, parenka tokį repertuarą, kuris yra tinkantis kiekvienai ausiai“, – sakė J. Tendienė.
Tolimojoje šalyje mažeikiškiai atliko tokius šokius kaip savo reprezentacinį „Kauškutį“. Kinams patiko šio šokio melodija, choreografija. Jį atliekant yra naudojamos klumpės. Tad kinai, sužinoję, kad seniau lietuviai vaikščiojo apsiavę klumpėmis, tuo negalėjo patikėti. Be to, repertuare buvo „Kepurinė“, „Jadvyga“ ir kiti šokiai.
Ryšiai mezgasi išvykus
J. Tendienės paklausėme, kokia yra tolimiausia pasaulio šalis, kurios gyventojams šoko „kauškutiečiai“. Pašnekovės teigimu, kadaise kolektyvo nariai keliavo į Kanadą ir tai buvo viena iš pirmųjų jos vadovaujamo kolektyvo tolimesnių kelionių. O dabar šokėjai vis dar tebegyvena įspūdžiais iš tolimosios Kinijos.
Studijos vadovė sakė, kad kolektyvo ryšiai su įvairių užsienio šalių kultūros srities darbuotojais, įvairių koncertų, švenčių, festivalių organizatoriais pradėjo megztis jau pirmųjų kelionių į užsienį metu. Kitaip tariant, pirmoji „Kauškučio“ kelionė į užsienį kadaise buvo į Turkiją. Ten vykusio festivalio metu užsimezgė pažintys, kolektyvas pradėjo gauti pakvietimų, pasiūlymų atvykti į tarptautinius renginius užsienyje.
Kai kolektyvai kur nors išvyksta, užsieniečiai stebi ne tik jų šokius, bet ir elgesį, bendravimo kultūrą. Domisi, kokia kolektyve yra tvarka.
„Kitaip tariant, save užsirekomenduoji. Jei gražiai pasirodai, prašo tavo kontaktų“, – į klausimą, kaip užsimezgė mažeikiškių ryšiai su užsienio šalimis, atsakė pašnekovė.
Skirtingų laidų šokėjai
Įdomu tai, kad į Kiniją keliavo skirtingo amžiaus „Kauškučio“ šokėjai veteranai. Vieniems iš jų – 18 metų, o kitiems – per 30. Dalis šokėjų savo gyvenimus kuria čia pat, Mažeikiuose, o dalis – kituose Lietuvos miestuose.
Ir vis tik nei amžiaus skirtumas, nei šeimos, nei skirtingi miestai, profesinės veiklos nesutrukdė šokėjų norui pasiruošti, prisiminti viską, ką išmoko daugybę metų lankydami „Kauškutį“, ir važiuoti į Kiniją.
„Programą Kinijai paruošėme per, sakyčiau, gana trumpą laiką. Nors veteranai dabar jau nešoka kasdien, jie turi reikiamus įgūdžius, viską atsimena. Jie yra sąmoningi, motyvuoti suaugę žmonės, kurie žino, ką ir dėl ko daro“, – sakė vadovė.
Repeticijoms „kauškutiečiai“ nuo sausio susiburdavo kartą per mėnesį. Gyvenantieji Mažeikiuose susibėgdavo ir dažniau.
Su „Kauškučiu“ – ir į pasaulio kraštą
Kaune šiuo metu gyvenanti Indrė Levickytė paskaičiavo, kad ji „Kauškučio“ nare yra 16 metų. Kasmet ji sugrįžta šokti Kovo 11-osios proga rengiamame šventiniame koncerte.
„Manau, visi šokėjai veteranai esame dėkingi vadovei už tai, kad pasiūlė keliauti į Kiniją, o jau apie atsisakymą tai ir kalbos nėra“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Mergina sakė, kad bet kokiu atveju su šiuo šokėjų kolektyvu stengtųsi važiuoti bet kur. Todėl, kad per tiek metų šokėjai, vadovai tapo tarsi šeima.
Akimirka iš mažeikiškių ir jų bičiulių – „Bartuvos“ muzikantų pažinties
su Kinija ir jos lankytinais objektais. „Kauškučio“ archyvo nuotr.
„Mūsų vadovė yra labai gerai pasakiusi: žvelgiantys iš šono žmonės nesupras, jei patys nėra to patyrę. Tai tiesiog yra „Kauškutis“. Be abejo, kai buvome maži, buvo visko. Būdavo, kad nepatiko tie liaudiški šokiai, pamokos, disciplina. Įgrisdavo eiti į repeticijas ir ten ilgai šokti, kai tuo metu bendraamžiai laiką leisdavo kieme“, – pasakojo I. Levickytė.
Vis tik pašnekovė pabrėžė, kad, laikui bėgant, augant, šokėjai perima iš vadovių jų perteikiamas žinias, puoselėjamas vertybes ir supranta, ką jiems duoda buvimas kolektyvo nariais.
Merginos pasirinkimas: repeticija
Mergina prisiminė, kad, ruošiant šokių programą Kinijai, jai buvo tokia situacija: tą pačią dieną ji turėjo dalyvauti ir repeticijoje, ir gimtadienyje, kurį, be visa ko, ji pati ir turėjo suruošti.
„Vienas iš mano namiškių pasakė, kad nieko tokio nenutiks, jei praleisiu vieną repeticiją. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai pakėliau balsą ir pasakiau, kad jūs visi turite savo pomėgius ir aš jums nedraudžiu jais užsiimti. Pasakiau, kad aš turiu šokius – vieną vienintelį tokį pomėgį ir jo į nieką nekeisiu, o gimtadienis šiuo atveju palauks. Na, ir važiavau repetuoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak I. Levickytės, Kinija – didžiulė šalis. Joje pabuvojęs supranti, kokia palyginus maža yra Lietuva ir kiek joje mažai žmonių.
„Mes, mažiukai, žinome ir Kiniją, ir jos sostinę, orientuojamės, kokios šalys yra aplink. O jie ne tik nežino Lietuvos, bet ir Baltijos valstybių, Baltijos jūros. Artimiausia, ką jie žinojo, tai Suomija, Švedija“, – pasakojo šokėja.
Įdeda daug laiko ir pastangų
Kita pašnekovė – Agnė Alčauskytė skaičiuoja, kad jos, kaip „Kauškučio“ šokėjos, „stažas“ – septyniolika metų, o tai yra daugiau nei pusė pašnekovės gyvenimo.
„Tai yra antroji šeima. Vadovė man – antra mama. Ir tas ryšys yra toks stiprus, kad visą gyvenimą, jei ir kai tik galėsiu, šoksiu Kovo 11-osios koncertuose. O ir labai vertinu tą galimybę su kitais šokėjais veteranais atstovauti Lietuvai, Mažeikiams Kinijoje vykusiame festivalyje“, – pasidžiaugė pašnekovė.
Mergina įsitikinusi, kad „Kauškutis“ sėkmingai reprezentuoja mūsų šalį, nes jo vadovės ir šokėjai atsakingai ruošia šokius, juos iki mažiausių smulkmenų išmoksta. Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad šokėjai sugeba žiūrovams perteikti geras emocijas.
„Dabar dar gyvenu prisiminimais iš Kinijos. Ir atrodo, kad kinai buvo pati šilčiausia, dėmesingiausia, maloniausia iki šiol mano sutikta publika“, – sakė šokėja.
Į koncertą – pagal rajonus
Visos trys pašnekovės pasidalijo joms į atmintį įstrigusiais įspūdžiais, kurių yra labai daug ir įvairių.
Mažeikiškėms įsiminė tai, kad Kinijoje gyvena daugybė žmonių, tačiau viešose vietose yra gana tylu. Automobiliai, motoroleriai ten varomi elektra, žmonės santūrūs, kai Europos valstybėse mažesnis žmonių kiekis sukelia kur kas daugiau triukšmo nei daug vienoje vietoje susitelkusių kinų.
Kitas mūsų kraštietėms įsiminęs dalykas: kad visi aštuoni koncertai vyko toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu – rytais ir per pietus. Keitėsi tik publika – į kiekvieną koncertą ateidavo vis kito miesto rajono gyventojai.
Kinai smalsūs, santūrūs ir draugiški
„Kauškučio“ vadovė J. Tendienė pasakojo šokėjų pasirodymus visada stebėjusi būdama tarp vietinių žmonių. Ir patyrė keistą jausmą – vietiniai į ją ir šokėjus iš Lietuvos žiūrėjo kaip į kažką egzotiško, kitokio. Taip, kaip mes vis dar žiūrime į juodaodžius, mulatus – smalsiai, bet kartu ir su baime.
„Kadangi kinai angliškai nekalba, pasinaudodami savo išmaniaisiais telefonais ir įvairiomis programėlėmis, kiniškai užrašydavo ir į anglų kalbą išversdavo keletą sakinių, tokių kaip, pavyzdžiui: ponia, jūs man atrodote labai graži. Ar aš galėčiau su jumis nusifotografuoti?“ – prisiminė pašnekovė.
Viena diena buvo labai karšta, todėl mažeikiškė turėjo skėtį nuo saulės. Pora vietinių gyventojų pasisiūlė jai tą skėtį palaikyti. Ir visą koncertą jį išlaikė.
Mažeikiškiai ir jų bičiuliai iš Skuodo pabuvojo Pekine, aplankė Uždraustąjį miestą, Rojaus šventyklą, Tianmeno aikštę, Tiandjinio miestą, pamatė Didžiąją Kinijos sieną, Vasaros rūmus, Nacionalinį olimpinį stadioną, keliavo greituoju traukiniu.
O labiausiai šokėjai ir muzikantai džiaugiasi, kad jų pasirodymai sulaukė kinų susidomėjimo.
