Antanas Meškys su jaunuoju nepaliečiu. 2013 metai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Prisiekęs kelionių mėgėjas, Mažeikių turistų klubo pirmininkas Antanas Meškys kasmet stengiasi išvykti į vieną „rimtą“ kelionę. Neilgų, savaitgalį trunkančių išvykų mažeikiškis sako net nesuskaičiuojantis.
„Kelionės – tai liga, kuria susergi ir niekada neišsigydai“, – tvirtina mažeikiškis.
Stovyklavietėse – aukų dėžutės
Praėjusį šeštadienį dešimt Mažeikių turistų klubo keliautojų sėdo į du automobilius, traukiančius priekabas su šešiomis baidarėmis, ir daugiau nei tris šimtus kilometrų važiavo į šiaurės Latviją – ten, kur iš Burtnieko ežero išteka Salaco upė.
„Baidares suleidome į ištekančią upę ir pusketvirtos dienos plaukėme baidarėmis. Trasa siekė devyniasdešimt kilometrų. Kelionę baigėme, likus trims kilometrams iki tos vietos, kur ši upė įteka į Rygos įlanką. Salaco upė panaši į Ventą – gal kiek siauresnė, tačiau sraunesnė. Jos smėlėti krantai atveria labai gražius vaizdus“, – apie paskutinę išvyką pasakojo prisiekęs keliautojas.
Nakvynes mažeikiškiai keliautojai rengė tose vietose, kokių dar Lietuvoje neteko aptikti, – bendruomenių įrengtose stovyklavietėse. Ten ir žolė nupjauta, ir malkos sudėtos, įrengtos laužavietės, beje, tokių stovyklaviečių būtinas atributas – tualetas.
„Labai patogu – nereikia landžioti po krūmus, ieškoti sausų malkų… O labiausiai nustebino tai, kad yra įrengta aukų dėžutė, už nakvynę į ją kiekvienas metėme po eurą. Šeštadienį upėje sutikome daug latvių, estų, lenkų, sekmadienį joje buvo tuščia, o darbo dienomis pasitaikydavo tik vienas kitas turistas“, – įspūdžiais dalijosi A. Meškys.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.
