Mažeikių Henriko Nagio viešoji biblioteka svetingai priėmė visus, atėjusius į išskirtinį vakarą, – lapkričio 6 dieną buvo pristatyta jaunos poetės Martinos Ruginytės pirmoji poezijos knyga „Kitoks dienoraštis“.
Kodėl dienoraštis?
Knygos viršelyje Martina prisistato skaitytojams: „Esu Martina, prieš devynerius metus baigiau lietuvių filologijos ir literatūros studijas. Šiuo metu dirbu Mažeikių laikraštyje. Visada mėgau knygas, įvairią literatūrą, bet ypač mane žavėjo poezija. Pati kuriu eiles nuo mokyklos laikų. Jau kurį laiką artimi draugai vis ragino išleisti savo knygą, sakydami, kad „talentu reikia dalintis“. Taigi, ėmiausi šio darbo – susirinkau savo eilėraščius, sudėliojau juos į skyrius. Pastebėjau, kad šie kūriniai susidėliojo į savotišką dienoraštį, atspindintį įvairius mano gyvenimo laikotarpius. Todėl knygą pavadinau „Kitoks dienoraštis“.
Eilėraščių pasaulis
Renginį vedė Menų studijos „Erdvė“ prezidentė Eglė Mažonienė. Vakare derėjo muzika ir poezija. Skaitomi eilėraščiai ir Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokinių dainos ir muzika sukūrė jaukią nuotaiką.
Buvusi Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja Laimutė Skabickienė vedė susirinkusiuosius į Martinos sukurtą eilėraščių pasaulį: „Žvelgdama į Martinos knygos pavadinimą, norėčiau pareflektuoti. Šis dienoraštis, parašytas verlibru, iš tiesų kitoks – netikėta, kad dienoraštis yra paviešintas, atrodytų, išpažintinis rašymas turėtų būti privatus, skirtas savisaugai. Bet Martinos kūrybiška siela yra laisva ir, žinoma, drąsi, todėl savo kūrybai suteikia leidinio pavidalą.“
Mokytoja teigė, jog knygos išleidimas autoriui visada priduoda pasitikėjimo ir noro kilti į aukštesnį lygį. Be abejo, išleidus knygą, dar aktyviau įsitraukiama į kūrėjų bendriją. Anot L. Skabickienės, Martina nėra atsiskyrėlė – ji dalijasi tuo, kas skauda, kas privatu.
L. Skabickienė prisimena: „Martina, nors ir nebuvo mano mokinė, vis ateidavo į mūsų (literatų būrelio) popietes. Kaip suprantu, jai būdavo įdomu dalyvauti bendraminčių diskusijose, kalbėtis apie literatūrą, įvairius kultūrinius kontekstus, ypač apie postmoderną. Aišku, dalydavomės ir savo kūrybiniais bandymais, kurie, manau, vienaip ar kitaip prisidėjo prie mūsų saviraiškos ar savivokos tęstinumo. Akivaizdus to liudijimas – dabar jau mus pasiekęs Martinos „Kitoks dienoraštis“.
Buvo perskaityti pasirinkti eilėraščiai.
L. Skabickienė teigė, jog skaitydama knygą, eidama per tekstus, matė ryškiai šviečiantį moteriškąjį archetipą: mažą mergaitę, trapią ir neužtikrintą, kuri ateina į nesvetingą, svetimą pasaulį, o jame reikia daug ką išsiaiškinti, patirti, atsakyti į hamletišką klausimą „Būt ar nebūt“.
Martinos eilėraščių žmogus dvasingas, besistiebiantis į aukštąsias akimirkas, bet kartu suprantantis, kad reikia pažiūrėti ir į tamsiąsias savo puses. Taip skatinamas ir skaitytojas susitikti su savimi.
Net jei turėčiau šūsnį gyvenimų,
Rinkčiaus tik šį:
Su skausmu, nušvitimais, sunkiai pavelkama kasdienybe.
Gal tik nesirinkčiau žmonių
Kurie visiškai nesupranta mano sielos.
Ir nesirinkčiau savo susireikšminimo,
Kuris yra tikras, kad kiti turi
ją iš esmės pažinti.
Pilnas gyvybės ruduo
Vis dar reikia poezijos?
Knygos autorė M. Ruginytė skaitė savo eilėraščius, kalbėdama apie juos, sakė, jog eilėraščių yra visokių, yra ir liūdnesnių, bet visada sudėtingiausioje situacijoje ieškoma išeities.
Anot autorės, visi žmonės skirtingi, bet kartu ir labai panašūs. Tad šiame – kitokiame – dienoraštyje žmonės gali rasti sau artimų dalykų.
Menų studijos „Erdvė“ prezidentės E. Mažonienės pakviesti M. Ruginytės eilėraščius skaitė kiti kūrėjai. Žmonės, susirinkę į knygos pristatymą, sveikino autorę šio neeilinio įvykio proga.
Ir iš tiesų, eilėraščiui perskaityti užtenka kelių minučių, tačiau jam suvokti reikia laiko, įsijautimo, nuolatinio grįžimo. Su kai kuriais tekstais einame per gyvenimą.
Martina stovi kūrėjo kely. Tikėtina, kad, kartą įėjusi į lyrikos pasaulį, rašys apie tai, kas skauda kiekvienam žmogui. Nešdamiesi namo knygas „Kitoks dienoraštis“, einame gilintis į savo sielą, o autorei telieka palinkėti kūrybinės sėkmės.
Genovaitė VALANTINIENĖ
SULYTAS PENKTADIENIS
Šis penktadienis – sulytas.
Lietaus primirkusiom mintim
Atėjo vakaras.
Lenkiuosi prieš tave,
gyvenime,
Nors šįkart ir darausi liūdesio
arbatos.
Einu gatve.
Pirštų galiukais varva
Neišlietos ašaros.
Krūtinėje – nemalonus
maudimas
Ir mano mintys pratinas
Prie rudeninio nerimo,
Nuvytusių gėlių –
Ir – keistas suvokimas –
Vis tiek giliai širdy
Ramu ir net smagu.
Dėkoju šitai dienai, vakarui
bei lietui
Ir tariu:
„Šaltai apliejot mano sielos
kampelius…
Taip aštriai, taip tikrai juntu,
Kad gyvenu.“
