Genoveita Gricienė ekskursijas po Sedą veda jau kelerius metus. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Šiais visuotinio važiavimo laikais mes pravažiuojame daugybę vietovių, kartais sustodami parduotuvėje ar degalinėje, prie kapinių… Bet tai nereiškia, kad tame mieste ar miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje esame buvę. Geriausia, viską, kas verta dėmesio, pamatyti galima su vietos žmogumi, t. y. jūsų ekskursijos vadovu. Nes ne tik pamatysi, bet ir išgirsi, nors didžiąją informacijos dalį gauname iš to, ką matome. Girdėjimas praplečia regėjimą.
Seda – septynių kelių sankryžoje, todėl daugybė žmonių patvirtins, kad ten yra buvę. „Bet kaip tie buvę ir matę nustemba, kai praeidami išgirsta ir atranda ko nesitikėjo rasti“, – tvirtina ekskursijų po Sedą vadovė Genoveita Gricienė.
Jos ir paklausėme: taigi, kodėl verta užsukti į Sedą?
– Pirmiausia, aišku, dėl barokinės Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčios. Bažnyčia medinė, statyta 1508 m. Reformacijos bangai atėjus iki Sedos, bažnyčia buvo perduota reformatams, XVIII a. pabaigoje vėl grąžinta Romos katalikams ir visiškai perstatyta 1770-aisiais. Nuo to laiko maras, karas, santvarkų kaitos mažai ją pakeitė.
Bažnyčia žavi subtiliu puošnumu. Sedoje klebonavęs kunigas Saulius Katkus šmaikščiai sakydavo: jeigu Luvro direktorius žinotų, kokie meno turtai slypi Sedos bažnyčioje, pėsčias iš Paryžiaus į Sedą ateitų.
Verta užsukti ir į mažąją Šv. Jono Nepomuko bažnytėlę, statytą XVIII a. pabaigoje. Šio Prahos šventojo vardą Lietuvoje turi tik trys bažnyčios. Šventasis yra laikomas tiltų saugotoju, skęstančiųjų gelbėtoju, sergėtoju nuo potvynių ir neteisingai kaltinamųjų globėju. Bažnyčia ir pastatyta prie tilto per Varduvą, matyt, atsižvelgta į intencijas… Ir netvinsta Seda, ir skęsta sediškiai retai, ir teismų duris ne tankiai varsto…
Šalia bažnytėlės – skulptoriaus Osvaldo Neniškio biustas Antanui Baranauskui. Tada, 1855-aisiais, kai atvažiavo į Sedą raštininkauti, nebuvo jis dar nei poetas, nei vyskupas. Nors raštininku Sedoje dirbo vos pusantro mėnesio, bet čia balandžio pabaigoje parašo eilėraštį „Pavasario vakaras Varduvos pakrantėje“. Poeto lemties vieta – pavasaris prie Varduvos pažadina kūrybai, Sedoje prasideda poetinis dialogas su Telšiuose gyvenusia poete Karolina Praniauskaite.
Atgimstant Lietuvai, sediškiams atrodė, kad Antanas Baranauskas – pati ryškiausia asmenybė, gyvenusi Sedoje. Rinktos aukos paminklui statyti. Skulptorius Arūnas Sakalauskas padarė skulptūrą – vyskupas visu ūgiu. Pamatę lyg ir nejaukiai pasijuto: tiek neilgai Sedoje buvo, o paminklas toks didelis… Ramia sąžine paminklą perdavė Anykščiams, o patys džiaugiasi kukliu Poeto ir Vyskupo biustu.
Sapiegų laikų dvarvietėje, netoli A. Baranausko biusto, – dar keli lankytini objektai. Pirmiausia reikėtų sustoti prie sediškio akmenkalio, meistro Povilo Bielskio statyto paminklo Vytautui Didžiajam jo 500-ųjų mirties metinių proga.
Sediškiai turi tradiciją metais vėluoti švenčiant visokias valdiškas sukaktis. Ant paminklo parašyta: 1930 m., o pastatytas ir pašventintas jis tik 1931-aisiais. Galėjo būti ir kitas praktinis išskaičiavimas: kartu paminėjo ir mokyklos dešimtmetį. Paminklas išliko nesuniokotas per visą sovietmetį.
Už paminklo Vytautui Didžiajam – medinis koplytstulpis, tautodailininko Antano Murausko drožtas rūpintojėlis žymiam Lietuvos kalbininkui Adomui Šoblinskui. Kilęs iš Nausodės kaimo prie Sedos, Sedoje baigęs vidurinę mokyklą.
Už paminklų – senas magazino – grūdų sandėlio pastatas. Dabartiniu supratimu būtų senų laikų SODRA. Kas rudenį ūkininkai vežė pyliavą grūdais pagal turimą žemės plotą, kitą rudenį senus grūdus keitė šviežiais. Pagal vedamą apskaitą visus metus grūdus dalino padegėliams, ligos, maitintojo mirties ištiktiems žmonėms.
Varduvos kilpoje puikuojasi ir „Plungės darnos“ gražiai renovuotas vandens malūnas. Malūne – septyniolika durų ir vienuolika langų.
Istorinėms aplinkybėms susiklosčius, 1944 m. spalio 7 d. Sedoje įvyko kautynės, bandant atremti reguliarią rusų kariuomenę. Keli tūkstančiai jaunų Lietuvos vyrų, išsikasę apkasus, prastai ginkluoti, bet neapsakomai didelio meilės savo Tėvynei jausmo vedami paguldė jaunas galvas dėl Tėvynės laisvės. Tas dienas mena likęs broliškas kareivėlių kapas senosiose Sedos kapinėse su P. Varkojo pastatytu mediniu kryžiumi ir ant Varduvos kranto, šalia bažnyčios, stovinti akmeninė O. Neniškio skulptūra kovotojams už Tėvynės laisvę atminti.
Nuo karo, maro, bado sediškius saugo ir Mūro kryžius. Žmonių pasakojimu jis statytas 1900 m., o dokumentai rodo, kad 1905 m., ir skirtas spaudos atgavimui pažymėti. Abi intencijos geros… Turint galvoje, kad ne valdžia kryžius statė, labiau tikėtina pirmoji intencija.
Jeigu domina Seda, kaip žydų štetlas, parodysim ir papasakosim, nuvesim į žydų kapines, tiksliau į tai, kas iš jų liko. Pastovėsim prie sinagogos pamatų, pavaikščiosim žydų gyventomis gatvėmis, nueisim prie išlikusios gyvulių skerdyklos.
Jeigu mėgstate Vytauto Mačernio poeziją, parodysim, kur mokyklos stovėta, kurioje jis mokėsi, kur ant kveteros gyventa, palydėsim į Šarnelę, pravesim Vizijų takais, skaitysim Vizijas.
O dabar apie kitus traukos elementus. Jeigu pamiršote pusmarškonės košės skonį su geru mirkalu ir rūgusiu pienu, Sedoje galite prisikirsti iki soties, tik reikia prasinešti, kada pribūsite. Mat, košė skani būna tik šilta.
Visada galima pasmaguriauti ir meduoliniais jurginais, parsivežti tikro „Rūtos“ fabriko šokolado „Sedos jurginas“.
O kur dar gražios sodybos ant Sedos ežero ar Varduvos krantų, kur Evaldo Kareivos drožinių pilna sodyba…
Manau, kad verta užsukti į Sedą. Išgirsti, pamatyti, pajusti.
Asta ŠILAITYTĖ
