Įspūdingą kovų be taisyklių seriją tęsia vienas žinomiausių mūsų šalies laisvųjų kovų meistrų mažeikiškis Valdas Pocevičius: šiais metais „Grand Prix“ turnyre vykusi dvikova jam buvo jau 61-oji oficiali kova. Sportininkas prisipažino, kad per trylika metų į ringą neoficialiai jis kopė jau per šimtą dvidešimt kartų.
APGYNĖ ČEMPIONO DIRŽĄ
Pastarosios 32-ejų metų mažeikiškio kovos buvo ne mūsų šalyje: į ringą jis žengė Rusijoje, Vokietijoje ir Izraelyje.
„Grand Prix“ turnyre Anapoje prieš lietuvį, kurio dvikova tapo turnyro „vinimi“, pasirodė dar šeši sunkiasvoriai.
„Mano varžovas buvo žymus latvių kovotojas Konstantinas Gluchovas, kuris ringe yra iškovojęs 20 pergalių ir patyręs tik septynis pralaimėjimus. Pralaimėjau jam ir aš: sunku buvo atlaikyti 35 kilogramais sunkesnio ir aštuoniais centimetrais aukštesnio varžovo atakas. Kovų taisyklės buvo paprastos – du kėlinukai po penkias minutes, smūgiuoti negalima tik į pakaušį, tarpkojį ir stuburą, daugiau – jokių tabu“, – pasakojo Valdas.
Įsiminė mažeikiškiui ir praėjusių metų pabaigoje Izraelyje, garsiojoje „Nokia“ arenoje, vykusi dvikova su afrikiečių kilmės amerikiečiu, visuose garsiausiuose kovų be taisyklių turnyruose dalyvaujančiu Ramenu Sokoudjou. Jam Valdas nusileido po penkių minučių kovos. Nors dvikovas ir lydėjo pralaimėjimai, mažeikiškio tai nenuliūdino: už dalyvavimą turnyre Anapoje jis gavo 3 000 eurų piniginį prizą (pergalės atveju ši suma būtų buvusi dukart didesnė), už kovą Izraelyje net ir pralaimėjus buvo sumokėta 10 000 eurų.
„Didžiausiu savo laimėjimu per pastaruosius dvejus metus laikau Baltijos šalių mišrių kovų čempiono diržą. Vienais metais aš šį diržą iškovojau, o po metų dvikovoje su latviu Andrejumi Zozulia jį apgyniau. Turėjome kautis penkis raundus po tris minutes, tačiau aš kovą baigiau jau 25-ąją sekundę“, – prisiminė atletas.
Per trylika metų besitęsiančią karjerą mažeikiškis kovojo 61 kartą – 33 kovas laimėjo (tris dvikovas nokautais, vienuolika – smaugimo veiksmu), 24 pralaimėjo ir 4 dvikovos baigėsi lygiosiomis.
LEIDŽIA
DIKTUOTI
SĄLYGAS
Tai, kad dvikova kartais pasibaigia lygiosiomis, mažeikiškio nestebina.
„Mėnesį prieš Eurovizijos dainų konkursą toje pat Diuseldorfo salėje koviausi su Europos kikbokso čempionu vokiečiu Martinu Zavada. Penki kėlinukai po penkias minutes baigėsi lygiosiomis, nors pats jutau, kad dominavau ringe, tačiau aiškaus pranašumo nebuvo, o teisėjai, kaip dažnai būna, palaikė šeimininką.
Žiūrovų reakcija man nesvarbi, tik per šią kovą jaučiau, kad kai smūgį praleidau aš, tada vokiečiai plojo kaip niekad triukšmingai, tuo tarpu po mano smūgių vyravo tyla. Šįkart dvikovoje dažniau buvo tylu, todėl manau, kad pergalė buvo mano pusėje“, – sakė Valdas.
Sportininkas pripažįsta, kad per tiek metų iškovotas stipraus sportininko vardas jau leidžia diktuoti savo sąlygas, rinktis, kokiame turnyre dalyvauti, kokiame ne. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl mažeikiškis jau senokai nebesikauna Lietuvoje: jo netenkina du ar trys tūkstančiai litų, kuriuos gali pasiūlyti kovų organizatoriai mūsų šalyje.
„Kitų kovų tvarkaraščio kaip ir neturiu, manau, kad penkios šešios kovos per metus mano lygmens sportininkui yra pakankamai, nes neįmanoma per mėnesį tinkamai pasiruošti dviem trims kovoms. Aš turiu savo atstovus Lietuvoje ir Latvijoje, jiems tik pranešu, kad esu pasiruošęs kovai, pasakau savo sąlygas, ir jie tuoj suranda man turnyrą.
Grįžęs iš geros dvikovos dvi savaites turi palaukti, kol nuo mėlynių kiek atsigaus kojų raumenys, nes į jas dažniausiai smūgiuojama. Aš dešimt dienų po kovos vien tik ilsiuosi“, – pasakojo atletas.
Pagal pavojingumą ir traumų tikimybę kovas be taisyklių Valdas priskirtų futbolui ar krepšiniui – per trylika metų jam tik du kartus buvo lūžęs pirštas, kartą teko siūti antakį. Prie mėlynių tokiame sporte jau yra pripratęs.
BŪTINA
IŠMOKTI GINTIS
Norinčiųjų užsiiminėti šiuo sportu Mažeikiuose yra, todėl prie jėgos klubo „Mažeikių švyturys“ Valdas kartu su treniruočių partneriu Mindaugu Abloževičiumi planuoja įrengti patalpas, kuriose vaikinai būtų mokomi bokso, kikbokso bei braziliškos kovos – džiudžitsu – pagrindų.
„Per pusę metų kiekvienas žmogus gali išmokti tinkamai apsiginti ir apginti draugus, tačiau jis pats turi suprasti, ar nori kopti į ringą. Kai kurie mano patarimų klauso jau trejus metus, tačiau vis tiek psichologiškai nėra pasiruošę žengti ant pakylos ir susiremti su kitu kovotoju“, – sakė vyriškis.
Karjeros pradžioje Mažeikiuose mokytis panašių dalykų nebuvo kur, prieš pradėdamas kovoti, Valdas trejus metus lankė „Mažeikių švyturį“, sėmėsi jėgos, nes be jos kovose be taisyklių nėra ką veikti. O kovų technikos jis mokėsi ir įsiminė žiūrėdamas tuo metu ypač populiarias laidas apie bušido.
„Tada ir nutariau save išbandyti: laimėjau pirmąją kovą, po to antrąją – ir taip toliau. Kai laimėjau aštuonias kovas iš eilės, tada ir prasidėjo kvietimai, o kartu ir noras tobulėti. Gal jeigu būčiau patyręs kokias tris ar keturias nesėkmes iš eilės, būčiau numojęs į viską ranka“, – svarstė sportininkas.
DVIKOVOS BAIMĖ IŠLIEKA
Pergalės iš sportininko reikalauja kasdienio darbo. Pasak Valdo, tris keturias dienas per savaitę iš ryto pavenčiais, kur yra jau susikūręs savo trasą, jis nubėga nuo penkių iki dešimties kilometrų, vakare – pustrečios valandos treniruočių. Treniruotės susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – smūgių į „kriaušę“ technikos tobulinimas bei smūgiai į orą, ristynės ir boksavimasis su partneriu. Antroji dalis – darbas su svarmenimis šalia esančioje treniruoklių salėje.
„Mūsų, kovotojų, karjera tęsiasi iki keturiasdešimties metų, būna ir gerokai vyresnių atletų, viskas priklauso nuo to, kiek prakaito per treniruotes tu išlieji ir kaip palaikai savo fizinę formą. Nes nežinai, kiek laiko tau teks praleisti ringe: Kaune yra tekę kovoti pusę valandos, po to buvo skirtas penkiolikos minučių pratęsimas ir dvikovą vis tiek laimėjau. O trumpiausia kova truko tik keliolika sekundžių“, – prisiminė sportininkas.
Paprastai iki dvikovos su varžovu susitikęs mažeikiškis tik pasisveikina, tačiau po kovos priešininkai dažniausiai kartu pavalgo, draugiškai pasikalba. Jokio piktumo nėra – abu supranta, kad tai jų darbas, vieną kartą jį geriau pavyksta padaryti vienam, kitą kartą – kitam, pykčio nelieka, nes dėl pralaimėjimo kaltinti gali tik pats save.
„Baimė visada yra, nėra tokio žmogaus, kuris šito nejaustų, bet kai suskamba gongas – ji pranyksta. Karjeros pradžioje dvikovos baimė buvo gerokai didesnė negu dabar, vis dėlto patirtis daro savo“, – sakė mažeikiškis.
Nuotr. iš asmeninio archyvo:
V. Pocevičius Baltijos šalių mišrių kovų čempiono diržą iškovojo dvejus metus iš eilės.
Mažeikiškiui ilgam įsiminė kova Izraelyje su žinomu visame pasaulyje meistru
iš JAV R. Sokoudjou.
