Krašto pažinimas – prisilietimas prie savosios istorijos

Nuo apžvalgos bokšto atsiveria vaizdas į Ventos ir Virvytės upių santaką. Sigito STRAZDAUSKO nuotr

Norėdami kuo daugiau sužinoti apie savo kraštą ir kaimynines apylinkes, nusprendėme apsilankyti arčiausiai esančiame ir mūsų rajoną garsinančiame Ventos regioniniame parke.
Jo apylinkės su savo gamtovaizdžiais, augmenija ir archeologiniais radiniais patraukia ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių mokslininkų dėmesį. Jie bendromis jėgomis padeda iš naujo pažinti mus supančias apylinkes ir vietoves.

Saugo paveldą

Ventos regioninis parkas įsteigtas beveik prieš dvidešimt metų. Tikslas – išsaugoti Ventos slėnio kraštovaizdį su raiškiais šlaitais, atodangas su juros periodo suakmenėjusios faunos kompleksais, Ventos ir jos intakų – Virvytės, Uogio, Ažvilio, Dabikinės upelių – natūralų hidrografinį tinklą. Taip pat siekiama išsaugoti kultūros paveldo vertybes.
Parke siekiama atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus. Čia vykdomi tyrimai ir stebėjimai, kaupiama informacija apie gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitas sritis.
Taip pat – sudaromos sąlygos plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje.

Jungia kelis rajonus

Bendras parko plotas – beveik 10 tūkst. hektarų, jo didžioji dalis – miškai, apie keturiasdešimt procentų – draustiniai, beveik keturi procentai – rekreacinio prioriteto zonos ir daugiau nei procentas – rezervatų.
Ventos regioninis parkas driekiasi per kelis rajonus. Didžioji dalis atitenka Akmenės ir Mažeikių rajonams.
Šis parkas išsiskiria peizažais ir puikiais gamtovaizdžiais, kurie įspūdingi tiek vasarą, tiek žiemą. Abejingų nepalieka piliakalniai, senieji dvarai, griuvėsiai ir juos apipynusios istorijos bei legendos.
Keliaujant mus lydėjo ir su lankytinomis bei įžymiomis vietomis supažindino Ventos regioninio parko direktorius Andrius Almanis.
Jo teigimu, lankytojams parke dabar yra lengviau orientuotis, nes pastaraisiais metais įrengta nemažai informacinių stendų, rodyklių.

Žemaitijoje šventais medžiais paprastai vadina ąžuolus, o Viekšniai išsiskiria šventomis pušimis, padabintomis mažomis koplytėlėmis ir kryželiais. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Išskirtiniai medžiai

Pažintinę kelionę po Ventos regioninį parką pradėjome nuo Palnosų, stabtelėję prie netoli šios gyvenvietės išsikerojusio seno ąžuolo vienišiaus.
A. Almanio teigimu, jis ypatingos kultūrinės vertės neturi, bet išsiskiria savo dydžiu ir amžiumi. Ąžuolas auga netoli kelio, todėl daugelis jį pastebi. Tai tarsi Palnosų simbolis. Senasis medis šiuo metu yra ligotas, tačiau artimiausiu metu bus pradėtas gydyti.
Jį apžiūrėjo arboristai (medžių gydymu užsiimantys žmonės) ir pateikė rekomendacijų, ko reikėtų imtis, norint šį medį išsaugoti.
Tai ne vienintelis Ventos regioniniame parke prižiūrimas medis. Yra dar ąžuolų, pušų ir liepų.
Viekšnių kraštas garsėja Santeklių pušimis, ant kurių yra pakabintos koplytėlės.
„Žemaitijoje įprasta, kad mažos koplytėlės ir kryželiai kabinami ant ąžuolų, o Viekšnių krašte jie tvirtinami ant pušų. Šis paprotys turi savo istoriją, kuri perduodama iš lūpų į lūpas“, – pasakojo A. Almanis.
Istorija prasidėjusi tuomet, kai Santeklių mišką jo buvusi savininkė Teklė Gružauskaitė pardavė  žydui, kuris netrukus pradėjęs jį kirsti. Tai pamatę žmonės pasipiktino ir ant dviejų pušų – miško pradžioje ir pabaigoje – pakabino po kryželį. Žydas pabijojęs kirsti šiuos medžius, todėl pušys ir išliko iki šių dienų. Šios pušys ir dabar stovi padabintos mažomis koplytėlėmis ir kryželiais.

Buvęs Mergelių dvaras

Toliau kelionę tęsėme buvusio Santeklių dvaro link, kur jo atminimui stovi vietinių gyventojų pastatytas koplytstulpis.
Pasak A. Almanio, šį dvarą išgarsino čia gyvenę žmonės.
„Prisiliesti prie čia gyvenusių žmonių istorijos yra labai įdomu, čia tas pats kaip prisiliesti prie krašto istorijos“, – įsitikinęs A. Almanis.
Santeklių dvaras buvo įsikūręs Ventos krante. Apie jį pirmosios žinios aptiktos 1590 metų  dokumentuose.
Devynioliktojo amžiaus viduryje dvarą įsigijo teisininkas I. Radavičius, kuris vėliau jį paliko dukrai Kazimierai Radavičiūtei. Jai mirus dvaras atiteko giminaitėms seserims Gružauskaitėms.
Dvaro būta gana didelio – dvidešimtojo amžiaus pradžioje dirbo daugiau nei šimtas darbininkų, jo teritorijoje būta 25 medinių pastatų.
A. Almanis sakė, kad šį dvarą vietiniai gyventojai įsiminė dėl seserų Gružauskaičių labdaringos veiklos. Jos apsiimdavo auklėti ir auginti našlaites, suteikdavo joms pastogę, išsilavinimą. Žmonės šį dvarą dar vadindavę Mergelių dvaru.
„Senieji vietiniai gyventojai dar mena, kad Santeklių dvare gyveno toks Jonelis, kuris save laikė moterimi. Jonelis šito nesigėdydavo, vaikščiodavo moteriškais rūbais apsirengęs. Be to, turėjo ir draugą – dvaro ūkvedį. Kartu su juo vaikščiojo į šokius ir kitas šventes. Šiais laikais tokia pora gal niekam nuostabos nekeltų, bet tuomet tai buvo išties neįprasta. Tačiau pora nekreipdavo dėmesio į patyčias ir laimingai sau gyveno“, – pasakojo A. Almanis.

Gobeleno pradininkė

Viena žymiausių dvaro panelių globotinių ir paskutinė dvaro savininkė buvo 1875 m. gimusi talentinga menininkė Ona Bagnickaitė. Ji dvidešimtojo amžiaus pradžioje lankė Varšuvos meno mokyklą kartu su M. K. Čiurlioniu, vėliau penkerius metus mokėsi tapybos Paryžiuje.
Pirmojo pasaulinio karo metais O. Bagnickaitė Rusijoje baigė audimo kursus, vėliau grįžusi į Santeklių dvarą įsteigė audimo dirbtuvę. Pati audė lietuviškais tautiniais raštais išmargintus kilimus. Ji yra laikoma gobeleno audimo pradininke Lietuvoje.
O. Bagnickaitės likimas, kaip ir daugelio mūsų šalies dvarininkų, tragiškas. 1941aisiais ji buvo ištremta į Altajaus kraštą, kur netrukus pasiligojo ir mirė.
Šiame dvare dar ir po Antrojo pasaulinio karo veikė vandens malūnas ir keltas per Ventą. Čia mėgdavo lankytis Vanda ir Balys Sruogos, profesoriai Biržiškos.
Sovietinės valdžios metais dvaras sunyko. Iki šių dienų išliko tik keli buvę kumetyno pastatai ir dvaro pamatų liekanos.

Legendos byloja

Apie Santeklių dvaro buvimo vietą primena tik pamatų liekanos. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Netoliese, iš šiaurės apsuptas Santeklių miško, stovėjo dar vienas dvaras, kurį valdė kelios Grybauskų kartos. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, jo vietoje susikūrė Gyvolių gyvenvietė. A. Almanis prisiminė, kad apie Grybauskams priklausiusį dvarą sklando legenda, kuri iki šiol daugeliui graudina širdis.
Kalbama, kad viena iš šeimininkių – Juzefa Grybauskienė mirė gimdydama dvynukes dukreles. Ją artimieji palaidojo ant kalnelio, netoli piliakalnio, o ant kapo pastatė mūrinę koplytėlę.
Mergaitės liko su girtuokliu tėvu, kuris dažnai mergaites bardavo ir išvarydavo iš namų. Neretai jos prieglobstį rasdavo pas dvaro samdinius. Bet kartą buvę labai vėlu, samdiniai įmigę ir mergaičių beldimo negirdėję, todėl jos nuėjusios ant motinos kapo, prie koplytėlės. Apsikabinusios ir susiglaudusios šildė viena kitą, nes buvo gana žvarbi vėlyvo rudens naktis.
Tik staiga nežinia iš kur atėjo moteris ilga balta suknele. Ji apgaubė našlaites, priglaudė ir sušildė. Išaušus rytui moteris pradingo. Mergaitės jos nepažino, bet kai apie šį nutikimą papasakojo kaimynams, jie suprato, kad tai dvynukių motina jas šildė.
„Be abejo, galima tikėti arba netikėti tokiomis istorijomis. Bet jos gyvos, ir žmonės jas pasakoja kaip pačias tikriausias istorijas“, – sakė A. Almanis.

Garsios Gyvolių apylinkės

Nemažai legendų ir pasakojimų sklando ir apie Gyvolių vietovės pavadinimą.
Viena iš jų –  apie neva be galo žiaurius dvaro savininkus, kurie už menką nieką rūsčiai bausdavę žmones. Todėl šie dvarininkus ir praminė gyvuliais, tad nuo to ir vietovei toks vardas prigijęs.
Pasak A. Almanio, į tikrovę panašesnis pasakojimas yra tas, kur sakoma, kad Gyvolių pavadinimas kilęs nuo maro laikų, kai išmirė beveik visi artimesnių apylinkių žmonės, tik čia išliko daugiausia gyvų. Todėl ir kilo pavadinimas Gyvoliai, kitaip dar vadinami Gyvuoliai.
Išskirtinis šios vietovės bruožas – dešiniajame Virvytės krante esantis piliakalnis, kuris šiuo metu  tvarkomas. Nuo jau įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria atmintin įsirėžiantis upės vaizdas.  Spėjama, kad šis piliakalnis mena laikus, kai karuose kovėsi kalavijuočiai.
Apie piliakalnį vietos gyventojai taip pat įvairias istorijas pasakoja. Viena iš jų, kad piliakalnį supylė žemaičių krašto moterys. Esą tuomet, kai Lietuvą užplūdo švedai, jie suvarė besilaukiančias moteris ir liepė prijuostėmis supilti kalvą, kad jos pavargtų ir kūdikių neišnešiotų.
Šiais laikais Gyvolius garsina ne tik minėtas piliakalnis ar buvęs dvaras, bet ir čia gyvenanti vaistažolių žinovė – farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė. Iš savo vaistažolių plantacijų ir Ventos regioninio parko lankose bei miškuose surinktų žolynų mišiniais ji siūlo gydyti kūno ir dvasios negalias.

Viena seniausių vietų

Lankantis Ventos regioniniame parke reikėtų užsukti ir į Gudų kaimą. Nėra čia buvę didelių dvarų, tačiau istorija mena labai senus laikus.
Mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad pirmieji gyventojai šiuose kraštuose pasirodė prieš 11 tūkst. metų iki Kristui gimstant. Apie tai byloja apylinkėse rasti senoviniai įrankiai ir įnagiai.
Iki šiol Guduose yra išlikęs 1924-aisiais metais pastatytas vandens malūnas. Šis malūnas yra patekęs net į rezistencijos kovų istoriją. Čia 1946 m. rugsėjo 30 dieną, „Vyčio“ partizanų formuotė  susikovė su Mažeikių apskrities stribais ir milicininkais.
Prieš septynerius metus Gudų malūnas buvo parduotas. Naujieji šeimininkai čia įrengė nedidelę hidroelektrinę, tačiau išsaugojo ir senąjį malūno pastatą.
A. Almanio teigimu, Virvytės upė galėtų būti įtraukta į Lietuvos rekordų knygą kaip tankiausiai hidroelektrinėmis užstatyta upė.

Pavirvytės dvare buvo įkurta viena pirmųjų bibliotekų mūsų krašte. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Bibliotekos pradininkai

Kelių valandų kelionei po Ventos regioninį parką einant prie pabaigos, apsilankėme Pavirvytės dvare. Jis  – vienas iš nedaugelio dvarų, išlikusių iki šiol.  Šis dvaras pastatytas ant dešiniojo Virvytės kranto, nuo Viekšnių–Kairiškių kelio pasukus dešinėn.
Dvaro istorija siekia devynioliktojo amžiaus pradžią. Viena žinomiausių šeimų, turėjusių dvarą, – Paulavičiai. Vienas jų – Juozas Paulavičius, yra  Šiaulių gimnazijos steigėjas. Jo sūnus Edvardas, grįždamas į dvarą, parsivežė dalį gimnazijos bibliotekos, kurioje dirbo.
Taip Pavirvytės dvare buvo atidaryta biblioteka, mat savininkas leido aplinkiniams gyventojams naudotis jo knygomis. Tai buvo tarsi viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazga, nes Paulavičiai keitėsi knygomis ir su kitų dvarų savininkais.
„Į Pavirvytę knygų pėsčiomis ateidavo ir būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos“, – pasakojo A. Almanis.
Šiuo metu Pavirvytės dvaras turi naujus šeimininkus ir yra tvarkomas.

Viliojanti santaka

Išskirtinio dėmesio verta ir dviejų Žemaičių krašto upių – Ventos bei Virvytės, santaka. Ši vieta nerami buvo tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų metais, nes Ventos upė – natūralus barjeras net gerai ginkluotai kariuomenei.
Šiuo metu apie čia vykusius mūšius primena tik informaciniai stendai, o aplinka yra sutvarkyta taip, kad kiekvienas žmogus pagal savo poreikius rastų vietą pailsėti.
Dešiniajame Virvytės krante nusidriekusi poilsio gamtoje zona – žaidimų aikštelės, maudymosi vietos, laužavietės, pasivaikščiojimo takai, pavėsinės renginiams, apžvalgos aikštelė  ir bokštas –  sudaro galimybę pasigrožėti Virvytės slėnio panorama.