Kultūros žmonės – apie praėjusių ir būsimų švenčių poreikį, prasmę

Šiame numeryje pradedame diskusiją apie mūsų krašto kultūrinį įvaizdį. Tikimės, kad savo nuomone sutiks pasidalyti tiek čia gyvenantys žmonės, tiek į mūsų savivaldybę atvykę svečiai. Pokalbius šia tema ketiname spausdinti kartą per ketvirtį.
Šiandieniniai mūsų pašnekovai – vienaip ar kitaip su krašto kultūra susiję žmonės, kurie ir į pasiekimus, ir į problemas žvelgia iš arti, nes labai dažnai patys kuria mums šventę.

„Kalėdų tradicijos gilėja ir įgauna naują prasmę“
Augustas PETKUS,
Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkcinio centro direktorius, festivalio „Baltic voice“ organizatorius:
– Kalbant apie šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, man atrodo, kad šiandieniams žmonėms šios dvi šeimos šventės yra aktualios ir svarbios.
Mano manymu, kalėdinės tradicijos visuomenėje dabar gilėja ir įgauna naują prasmę. Pavyzdžiui, jei anksčiau apie šventes iš vieno kito žmogaus dar tekdavo išgirsti: „Ne, nešvenčiame, neturime tokios tradicijos“, tai po dviejų karantinų, po to, kai žmonėms nebuvo leidžiama nuvykti pas kitose savivaldybėse gyvenančius artimuosius, to nebegirdėti.
Ir net jei prie Kūčių stalo nelaužoma plotkelė, net jei negaminami tie dvylika patiekalų, vien jau šeimų susiėjimas, susibūrimas yra daug ko vertas.
Katalikišku požiūriu, advento laikotarpiu didesnių pramoginių renginių kaip ir neturėtų būti, nes tas laikas skirtas susikaupimui, rimčiai. Asmeniškai aš ir norėčiau laikytis tėvų perduotų, išmokytų tradicijų.
Pavyzdžiui, kad ir eglutę puošti ne anksčiau nei gruodžio 23-iąją.
Bet šiandienos realybė tokia, kad Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas kartu su šventinėmis reklamomis bei šventine prekyba prasideda dar lapkritį.
O kita vertus, nieko čia blogo, kad vyksta prieškalėdinės mugės, kad miestų, miestelių ir kaimelių viešosios erdvės, eglutės, privačių gyvenamųjų namų teritorijos išpuošiamos, apšviečiamos anksčiau. Juk lapkričio pabaiga, gruodis yra patys tamsiausi, niūriausi mėnesiai, tad žmonės ir stengiasi tą tamsųjį laikotarpį pagyvinti, pašviesinti.
Beje, pastebėjau, kad anksčiau įvairios įmonės savo šventinius renginius, pasibuvimus įprastai organizuodavo tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Dabar vienokie ar kitokie pasibuvimai įvyksta iki Kalėdų. Be to, nedaug yra likę pompastiškų vakarėlių prie vaišių stalų. Žmonės sugalvoja turiningesnių dalykų – drauge su kolegomis išsiruošia į išvykas, organizuoja paramos akcijas, skirtas tiems, kam tos paramos labiausiai reikia.
Bet, kaip sakoma, laikas ir tradicijos eina ratu. Dabar aktualesni vienokie dalykai, bet tai nereiškia, kad senieji nesugrįš…
Šiemet prie dalies renginių sėkmės prisidėjo ir tai, kad po bemaž dvejų metų, kai vadinamieji „gyvi“ renginiai negalėjo vykti, visuomenė buvo jų pasiilgusi.
Kita vertus, renginio sėkmę ar nesėkmę nulemia ir tai, koks yra organizatorių požiūris. Jei organizuojama šiaip, vien tam, kad būtų galima užsidėti pliusą, jei nesiorientuojama į tikslinę auditoriją, tai gali atsitikti, kad renginys ir nelabai pavyks.

„Džiaugiamės tuo, ką turime“
Klubo „Mano namai“ vadovė
Krista KINČIENĖ:
– Kuriant naujas tradicijas svarbu nenuvilti bendruomenės. Papročiai ir tradicijos turi persipinti ir atgimti naujai. Nebūtinai turi viskas kartotis. To, kas buvo, jau nebus. Svarbu tradicijas žinoti, pažinti ir naujai, įdomiai pritaikyti šiandieninėse veiklose.
Žmonės iš tiesų pasiilgsta tų buvusių tradicijų, pabendravimo, su nostalgija prisimena šokių vakarus, diskotekas. Gal reikia pasukti galvas, išradingai pagalvoti. Kai buvo vasara, manau, pritrūko pramogų, renginių jaunimui, ypač vidutinio amžiaus žmonėms. Norėtųsi, kad renginių būtų daugiau.
Dabar, kai siaučia pandemija, plinta koronavirusas, gana dažnai pasiteisinama, kad daug ko negalima, mat, yra ribojimų.
Todėl pasirenkama geriau nieko neveikti, neorganizuoti, arba padaroma labai minimaliai – užsidedama „varnelė“, kad kažkas daryta.
Sumanūs žmonės, kultūros nešėjai visada ras išeitį, reikia tik noro. Galima ir renginius organizuoti, laikantis saugumo priemonių, kad ir ant stogo koncertuoti be didelės žmonių minios, organizuoti parodas languose. Gal neįprasti pavyzdžiai, bet įmanomi.
Dar vienas puikus pavyzdys – šių metų kalėdinė mugė senamiestyje. Pagaliau buvo atkreiptas dėmesys ir į mūsų senamiestį, į vietą, kur prasidėjo Mažeikiai. Nepelnytai ši vieta buvo primiršta.
Su klubu „Mano namai“ stengdavomės ką nors suorganizuoti būtent čia, kad ne viskas būtų paliekama tik mikrorajonui.
Bendruomenę reikia telkti gražiems darbams ne tik per didžiąsias ar kalendorines šventes. Galima tai daryti ir dažniau, nes ypač pastaruoju metu jaučiamas žmonių susvetimėjimas, padidėjęs uždarumas, nenoras bendrauti. Kartais reikia tiek nedaug, tiesiog mažo paskatinimo ar postūmio viena arba kita linkme, kad žmogus užsidegtų, norėtų kažką kurti.
Sėkmę prišaukia tęstinumas ir kūrybiniai ieškojimai. Reiktų didesnį dėmesį skirti bendruomenėms įtraukiant jas į bendras veiklas, nepamiršti socialiai remtinų žmonių. Klubas „Mano namai“ bando tai daryti, tad net jo nariai kartais patys nustemba, susidūrę su rezultatu.
Per įvairius renginius, mokymus, edukacijas pavyko įtraukti ne vieną mažeikiškį. Prisijungia ir vaikai.
Pasitelkiant išmonę, įtraukiant kuo daugiau žmonių, jaunimo galima ir tas pačias tradicijas puoselėti, padarant jas įdomesnes ir labiau priimtinas šiems laikams.
Šiemet Seimas paskelbė Jaunimo metus. Tad galime daug bendrų projektų ir sumanymų įgyvendinti. Galbūt ne visada reikalingas šiuo metu itin populiarus lenktyniavimas, kas gražiau pasipuoš, kas daugiau sužibės. Galima viską padaryti paprasčiau, šilčiau, organizuojant pasibuvimą kartu, skatinant bendruomeniškumą, kurio dabar gana dažnai pasigendame.
Trūksta ir iniciatyvių žmonių, kurie aukotų savo laiką ir dirbtų „iš idėjos“, kuriems didžiausias atlygis būtų geras, šiltas žodis. Džiaugiamės tuo, ką turime, ir tikimės, kad ir toliau kultūra pas mus klestės, nepaisant patiriamų sunkumų.

„Renginiai – ne sporto varžybos, kuriose renkami laimėtojai“
Leonardas ŽALIMAS,
Tirkšlių kultūros centro direktorius:
– Noriu pasidžiaugti, kad Mažeikiai šiemet iš tiesų labai gražiai buvo išpuošti. Siunčiu nuoširdžius komplimentus visa tai sumaniusiems ir įgyvendinusiems žmonėms. Buvo nepagailėta pinigų, laiko ir pastangų. Aišku, visada galima diskutuoti apie tai, ar tų šviesų, pompastikos reikia. Turbūt visai visuomenei niekada nebus gerai: jei viešosios erdvės nepapuoštos: „Blogai, kodėl nieko gražaus nėra“, jei papuošta, tada: „Kam čia tiek visko reikėjo?“
Mano akimis, viskas buvo labai gražu.
O grįžtant prie didžiųjų metų švenčių esmės, prasmės ir tradicijų, tai kasmet joms artėjant stebėdamas savo artimųjų, kolegų nuotaiką, laukimą, pasiruošimą šventėms negaliu įsivaizduoti, kad tos šventės ir jų tradicijos kada nors išnyks.
Pateiksiu pavyzdį. Tirkšlių seniūnijos teritorijoje veikia 6 kaimų bendruomenės. Mes, kaip kultūros centras, atlikdami savo funkcijas ir patys siūlėmės pravesti bendruomenėse renginius, ir kvietimų į šventę sulaukėme. Aišku, didesnių vakarėlių bei koncertų suaugusiems žmonėms rengti negalėjome. Bet orientavomės į vaikus, kuriems nesvarbu, ar pandemija, ar ne pandemija, kurie kasmet laukia Kalėdų Senelio, dovanėlių.
Žodžiu, važiavome į visas šešias bendruomenes su savo programa, vaikai mus pasitiko, laukė.
Man atrodo, kad tai dar vienas patvirtinimas to, kad didžiosios metų šventės turi savo tradicijas ir kad jos neišnyks.
Aišku, bendrai kalbant, įvairių pokyčių yra. Ir normalu, kad jų yra. Tarybiniais laikais buvo viskas „pritraukta“ prie Naujųjų metų. O Kalėdos buvo minimos tyliai, tarp šeimos narių. Dabar Kūčios, Kalėdos minimos visuotinai, be jokių paslapčių, be baimės. Tai tikrai didelis ir teigiamas skirtumas.
Neigiamu pokyčiu būtų galima įvardyti tą kasmet labai anksti ar per anksti, dar lapkričio mėnesį, prasidedančią komerciją.
Jeigu švenčių laikotarpis labai išsitęsia, tai pačios tos šventės ima prarasti savo vertę. Nepriimtinas man ir tas kasmetinis lenktyniavimas „kieno eglutė gražiausia“. Mano nuomone, tas varžymasis nereikalingas, o be to, ir varžomasi, ne kieno eglė gražiausia, o kas įsigijo, išsinuomojo daugiau ir ryškesnių lempučių. Tai nutolina žmones nuo Kalėdų prasmės. Tiesiog stenkimės nepasiduoti tai komercijai.
Kalbant apie kalėdinius renginius, nežinau, ar reikia ir ar verta kaip nors matuoti jų pasisekimą ar nepasisekimą. Juk tai ne sporto varžybos, nieko nesiekiame laimėti. Siekiame susiburti drauge ir vienaip ar kitaip paminėti šventę. O kiek į šventes ateinantys žmonės sugeba iš jų „išsinešti“ bendrumo, gerų emocijų, įspūdžių, didele dalimi priklauso ir nuo paties žmogaus.

„Svarbiausia, ko reikia, tai susikalbėjimo ir bendro darbo“
Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto
skyriaus vyriausioji specialistė paveldosaugai
Rūta KONČIUTĖ-MAČIULIENĖ:
– Šventės, žinoma, visada aktualios. Tai laisvos dienos, pramogos, dovanos, džiaugsmingos emocijos. Tradicijos, deja, gana dažnu atveju, lieka nedaug. Būna tokių švenčių, kuriose, rodos, visai nebelieka esmės, turinio. Lieka pigus popsas ir plastikinės puošmenos. Jokiu būdu popsas nėra blogis, blogai, kai jis banalus, primityvus.
Tradicijų laikymosi mažėjimo priežastys yra labai įvairios. Pirmiausia, nepakankamas dėmesys kultūrai valstybės politikos mastu. Teisinės bazės stoka, maži kultūros darbuotojų atlyginimai, menkas finansavimas, skurdi materialinė bazė. Rajonų lygmeniu nuolatiniai kultūros darbuotojų gąsdinimai neaiškiomis reformomis, uždarymais, sujungimais, centralizavimais darbo kokybę taip pat mažina.
Nuėjome į kiekybę, pamiršę kokybę. Juk geriau per metus suorganizuoti kelis stiprius renginius, o ne galybę neaiškaus turinio renginukų „iš reikalo“, „iš pareigos“, „dėl pliuso“, dėl to, kad kažkas galbūt reikalauja ar pamanys, kad per mažai dirbama…
Yra žmonių, klaidingai manančių, kad kultūros įstaigos tik organizuoja renginius ir nieko daugiau. Retas kuris pastebi meno vadovų ir kitų specialistų prakaitą, išliejamą dirbant su kolektyvais, rengiant scenarijus, kuriant renginių apipavidalinimą, dekoracijas, sceninius drabužius, įvairiausius techninius rūpesčius ruošiantis renginiui ir jo metu (kai lankytojai linksmi ir laimingi mėgaujasi švente, kai organizatoriai braukia devintą prakaitą). O kur vadybiniai reikalai – bendravimas su rėmėjais (yra kultūros darbuotojų, kurie už paramą šventei „atgroja“ rėmėjams asmenines šventes, skirdami tam savo asmeninius vakarus), finansavimo paieškos rengiant ir teikiant paraiškas fondams.
Galiausiai, turi būti ir laikas, skirtas asmeniniam, profesiniam tobulėjimui, repeticijoms, literatūros skaitymui. Juk nebūna taip, kad mokslus baigei ir prie knygų daugiau negrįžti. Jeigu nesidomi savo srities literatūra, naujovėmis, nesigilini į tradicijas, nerandi laiko ar noro apsilankyti parodose, koncertuose, šventėse už savo rajono ribų, didesniuose miestuose, tai toks tu ir specialistas. Nei tu savo žmonių sudominsi, nei kažką prasmingo, įdomaus, turinčio išliekamąją vertę sukursi.
Kita vertus, yra labai gražių, labai prasmingų renginių. Visada džiaugiuosi Mažeikių muziejaus, Viešosios bibliotekos giliomis, išjaustomis, subrandintomis veiklomis. Yra solidžiausių renginių kultūros centruose, neformaliojo ugdymo įstaigose, dvarų sodybose.
Reikėtų tik atsisakyti kiekybės ir susitelkti ties kokybe, išsigryninti, sustiprinti materialią bazę, tada galėsime sutelkti dėmesį į esmę, darysimės profesionalesni ir patrauklesni.
Mes, kultūros darbuotojai, turime „užsiauginti“ savo žiūrovus, klausytojus, lankytojus, mes formuojame savo vietovės žmonių „meninį išsilavinimą“, perteikiame savo žinias, todėl pirmiausia turime pasirūpinti savimi, turime patys visa tai išmanyti. Mūsų užduotis yra organizuoti veiklas taip, kad, kaip sakoma, ir piemeniui būtų aišku, ir prieš profesorių nebūtų gėda.
Kaip jau minėjau, organizatoriui reikalingos žinios. Bet kuriame darbe, ne tik renginių organizavimo srityje, privalai išmanyti tai, ką darai. Tada dar būtinas kūrybiškumas, nuolatinis domėjimasis naujovėmis ir nuoširdumas. Ir tai, ką darai, tau pačiam turi patikti. Jeigu pats tuo gyveni, stengiesi, visada atrasi kelią į žiūrovų širdis, įtrauksi juos į bendras veiklas. Formulė labai paprasta.
Jeigu renginio organizatoriai gilinasi į tai, ką daro, skaito literatūrą, kalbina, konsultuojasi, kviečiasi į pagalbą specialistus, menininkus, atsižvelgia į tradicijas ir jeigu patys jaučia malonumą organizuodami, be jokios abejonės, viskas pavyks kuo puikiausiai. Ir mokytis reikia ne iš klaidų, o iš sėkmės istorijų. Savo ir svetimų. Klysti žmogiška, visi dirbdami suklystame, bet sekti reikia sėkmingais pavyzdžiais.
Jeigu ko nors imiesi, privalai žinoti, ką darai. Jeigu organizuoji šventę, kurioje pagrindinis akcentas, tarkime, bulvė, tai ir skaityk literatūrą apie šią daržovę nuo Kolumbo laikų. Turi žinoti ir žiūrovui kūrybingai, vaizdžiai perteikti ir bulvės kelią į Lietuvą, ir prezidento A. Smetonos mėgstamiausią patiekalą ir pan. Ir pats su visa organizacine komanda bulvių muziejų aplankyk, agronomą, selekcininką pakalbink, kad apie šio augalo veisles išmanytum ir į jomarką šventės lankytojus pakviesti galėtum, ir močiutės paklausk, gal kokį unikalų, sveikatą stiprinantį receptą padiktuos. Ir, žinoma, kokia šventė be dainų, šokių, senolių pasakojimų, padavimų, kuriuos reikia surasti ir išmokti. O jei dar žmogus iš šventės grįš ne tik linksmas, bet sotus, gardžių patiekalų paragavęs ar pats gaminti išmokęs, tai kitais metais jis būtinai grįš ir kitus paragins.
Turime rajone puikiausių pavyzdžių. Vienas iš sėkmingiausių, mano manymu, yra tarptautinis meno festivalis. Prof. Sauliaus Sondeckio ryšių ir aukščiausio lygio profesionalumo dėka užaugintas renginys toliau veda mus meno pažinimo keliais ir dovanoja neįkainojamų akimirkų.
Garsioji tradicinė Žemaičių dūdų šventė, tikiuosi, gyvuos toliau. Sediškiai štai meistriškai užsiaugino jurginą. Ir jis ne tik šventės metu prisimenamas, ne tik darželiuose auga – atsirado suvenyrų, šokoladų, meduolių, įrašas Lietuvos rekordų knygoje ir Jurginų sostinės titulas.
Auga šerkšnėniškių bulvių šventės tradicija, viekšniškiai gilinasi į molio paslaptis. Kartais reikia nedidelio postūmio, konsultacijos, kad tokie renginiai taptų regioniniais traukos objektais.
O svarbiausia, ko reikia, tai susikalbėjimo ir bendro darbo. Ne tik kultūros darbuotojų, bet ir vietos valdžios, bendruomenės, visų tame krašte, toje vietoje veikiančių įstaigų, įmonių ir visuomeninių organizacijų.
Pasiteisina kūrybiški, originalūs, tačiau tradicijas išlaikantys sprendimai. Pandemija įnešė į kultūrinį gyvenimą naujovių. Tapome išmanesni, išmokome labiau naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.Vieni prisitaikėme prie darbo kitokiomis, sudėtingesnėmis sąlygomis, o kiti vis dar dairomės ir tarsi laukiame geresnių laikų…
Nuotr. iš asmeninių archyvų