Stanislovo Abromavičiaus knyga apie kovotoją už Lietuvos laisvę pristatyta ir mažeikiškiams. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Gegužės 17-ąją buvo minimos daugelį metų Mažeikiuose gyvenusio mokytojo, kovotojo už Lietuvos laisvę Aleksandro Zapkaus-Piliakalnio 100-osios gimimo metinės. Joms buvo skirtas Viešojoje bibliotekoje vykęs Kaune gyvenančio rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygos „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ pristatymas.
Pristatė mažeikiškiai
Garbaus amžiaus knygos autorius S. Abromavičius į savo knygos pristatymą negalėjo atvykti, tad apie jį papasakojo ir jo knygą pristatė Viešosios bibliotekos informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė Janina Dambrauskaitė.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojas kraštotyrininkas Algirdas Vilkas, pasinaudodamas gimnazijos muziejaus ir archyvų dokumentais, supažindino su A. Zapkaus-Piliakalnio mokymosi Mažeikių gimnazijoje ir jo mokytojavimo metais.
Bibliotekos darbuotojos Rūta Skiparienė, Dalia Alseikienė ir Edita Juodeikienė skaitė buvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų prisiminimus apie štabo viršininką Aleksandrą Zapkų-Piliakalnį.
Nuotraukas, pasakojančias apie kovotojo už Lietuvos laisvę gyvenimą, Mažeikiuose pademonstravo muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Sūnus atsiuntė laišką
Knygos pristatymo metu Viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas laikinai einanti Irena Atkočaitienė perskaitė JAV gyvenančio A. Zapkaus-Piliakalnio sūnaus, garsaus lietuvių išeivijos dailininko, 78 metų profesoriaus Kęstučio Zapkaus laišką, kurį jis atsiuntė, gavęs kvietimą atvykti į tėvo 100-mečio minėjimą ir Atminimo lentos atidengimo iškilmes.
„Nuostabu pagalvojus, kiek naujų lietuvių pabudo Mažeikių aplinkose po laikotarpio, kuriame veikė mano tėvelis. Ta liūdna lentelė, pažyminti Aleksandro Zapkaus ir kitų pavardes, atstovauja kovą prieš Lietuvos okupaciją dėl Lietuvos laisvės. Štai, po visų kančių, ji gyvuoja laisva“, – rašoma šiame laiške.
Didžiosios kovos apygardos viršininkas A. Zapkus-Piliakalnis baigė Mažeikių gimnazijos keturias klases, tad jo atminimas greta kitų buvusių Lietuvos laisvės gynėjų – gimnazijos mokytojų ir mokinių – įamžintas ir prie Merkelio Račkausko gimnazijos atidengtoje Atminimo lentoje.
Pavardę gaubė paslaptis
Knygą apie A. Zapkų-Piliakalnį parašęs S. Abromavičius teigia, kad jo herojaus pavardę ilgą laiką gaubė paslaptis. Kai kurie bendražygiai apie jį težinojo tik tiek, kad tai – Lietuvos kariuomenės karininkas, vyresnysis leitenantas,
Aleksandras Zapkus-Piliakalnis savo gyvenimą paskyrė kovai už Lietuvos laisvę. Nuotrauka iš asmeninio A. Zapkaus archyvo
mokytojas iš Žemaitijos. Tad, rinkdamas medžiagą knygai „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“, jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas ieškojo duomenų nuo giminės ištakų. Nemažai informacijos S. Abromavičiui suteikė A. Zapkaus-Piliakalnio sūnus K. Zapkus. Jo, gimusio 1938 metų balandžio 22 dieną, krikštas užregistruotas Akmenės šv. Onos bažnyčios Krikšto sakramentų registracijos knygoje. Ten įrašyta, jog Kęstučio tėvai yra pradžios mokyklos mokytojas Aleksandras Zapkus ir Florentina Kondrotavičiūtė, gyvenantys Dabikinės dvare.
Dalis A. Zapkaus-Piliakalnio gyvenimo prabėgo Mažeikiuose, taip pat mokytojaujant dabartiniame Akmenės rajone – Žvyrelėje, Dabikinėje. Jis vedė mokytoją F. Kondrotavičiūtę iš Skleipių.
Mokslus pradėjo Mažeikiuose
A. Zapkus gimė 1916 metų gegužės 17 dieną Petrapilyje (Rusija). Būdamas ketverių, vaikas kartu su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno tėvų gimtuosiuose Kėdainiuose. 1924 metais pradėjo mokytis Kėdainių pradžios mokykloje, po poros metų tėvai Antanas ir Zofija Zapkai su vaikais Aleksandru ir Jonu išvyko gyventi į Mažeikius.
„Apsigyveno nusipirktoje sodyboje Mažojoje gatvėje (dabar Juozo Vaičkaus), dešimtuoju numeriu pažymėtame name. Viename iš dviejų sodyboje buvusių namų naujakuriai įsirengė užkandinę su biliardo sale – sakoma, kad čia lankydavosi į atsargą paleistas generolas Povilas Plechavičius“, – rašo S. Abromavičius.
1927 metais Aleksandras baigė Mažeikių pradžios mokyklą, mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje. Baigęs keturias klases, 1932 metais įstojo į Plungės mokytojų seminariją. Po dvejų metų ją uždarė, tad Zapkus buvo perkeltas į Šiaulių mokytojų seminariją.
Seminarijos nebaigė
1934 metais mirė A. Zapkaus tėvas ir gyvenimo sąlygos labai pablogėjo. Aleksandras iš namų gaudavo mažai paramos, tad turėjo pats užsidirbti ir mokesčiui už mokslą, ir pragyvenimui. 1936 metų birželio 20 dieną baigė keturis seminarijos kursus, bet dėl pablogėjusios sveikatos ar kitų priežasčių baigiamųjų egzaminų nelaikė.
Grįžęs į Mažeikius, A. Zapkus nuo 1936 metų lapkričio 1 dienos pradėjo dirbti laisvai samdomu mokytoju, buvo keliamas iš vienos vietos į kitą – Krakius, Dabikinę, Meškėnus. 1939 metais jis vėl sugrįžo į Mažeikius.
Iš čia liepos mėnesį pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę ir nukreiptas į Karo mokyklą. Joje mokėsi iki 1940-ųjų spalio: prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, kursantai neteko pasitikėjimo, tad buvo išvaikyti į atsargą. Aleksandras vėl sugrįžo mokytojauti į Krakių pradinę mokyklą, ten buvo jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas.
Vėliau šeima persikėlė gyventi ir dirbti į Viekšnius. A. Zapkus buvo Tautininkų partijos narys, šaulys, valsčiaus Nacionalinio pasipriešinimo organizacijos štabo narys. 1940 metų pabaigoje Mažeikių saugumiečiai šią organizaciją susekė, tad A. Zapkui teko gerą pusmetį slapstytis.
Priešinosi sovietų valdžiai
1941 metais Lietuvoje kilo pasipriešinimo prieš sovietinius okupantus banga. Šalies regionai Lietuvos valstybės vardu buvo raginami imti valdžią į savo rankas ir laukti „išvaduotojų iš Vakarų“.
Viekšniškiai taip ir padarė – kelios dešimtys Viekšnių vyrų, susibūrę Maigų miške, greitai sukūrė valsčiaus karinę komendantūrą. Kapitonas Juozas Mačys tapo komendantu, o A. Zapkus paskirtas jo pavaduotoju. Tuo metu įvyko vadinamasis Birželio sukilimas prieš sovietinę valdžią.
Vietos sukilėliai užėmė Mažeikius, Akmenę, Kruopius. Ankstyvą birželio 22-osios rytą, vokiečių kariuomenei tik peržengus tuometę Sovietų Sąjungos sieną, bet Viekšnių apylinkių jai dar nepasiekus, čia jau buvo nutrauktos telefono-telegrafo linijos, sudaryta pogrindinė laikinoji valdžia. Viekšnių, Barstyčių (Skuodo r.) sukilėlių prieš sovietinę okupaciją būriai susiorganizavo trauktis, kad galėtų pradėti veikti. Panašiai buvo ir kitose Mažeikių apskrities vietovėse – Lūšėje, Pievėnuose, Sedoje. Tėvynės gynėjai jautė, kad nuo vokiečių armijos smūgių besitraukiantys rusai bus žiaurūs, negailestingi – tokie, kokie jie buvo tremdami iš Lietuvos jų savivalei nepritariančius žmones.
Su vokiečiais nesutarė
Antrojo pasaulinio karo frontui artėjant prie Lietuvos, Zapkai nutarė, kad Florentina su mažuoju Kęstučiu trauksis į Vakarus, o Aleksandras su vyrais liks ginti Tėvynės. Aleksandras sugrįžo į Viekšnius, o žmona su sūneliu patraukė į Vokietiją.
S. Abromavičius pastebi, kad Viekšnių karinei komendantūrai teko greitai išsiskirstyti, nes vokiečiai Lietuvos valstybingumo nepripažino, o tarnauti vokiečiams vyrai nenorėjo.
J. Mačiui ir A. Zapkui nepasitikėjimas vokiečiais gimė jau tą dieną, kai jie pasirodė: vokiečiai buvę arogantiški ir į juos sutikusiuosius žiūrėję nugalėtojų akimis.
„Tiesiog davė suprasti, kad iliuzijas reikia pamiršti. Patarė gyventi ir žinoti, kad būti suprasti gali tikėtis tik tie, kurie tarnaus Reichui ir jo interesams, o ne maitinsis iliuzijomis apie Lietuvos valstybingumo pratęsimą. Vokiečiams kare su Rusija reikėjo lietuvių dalinių su vokiečių vėliavomis ir Lietuvoje pagamintų maisto produktų“, – rašo S. Abromavičius.
Didino partizanų pajėgas
A. Zapkus pasitraukė į Vokietiją – norėjo rasti ten iškeliavusią šeimą. Ją aptiko Berlyne: Florentina buvo gavusi JAV pilietybę ir už Atlanto turėjo išvykti pirmoji. Moteris maldavo vyrą, kad jis vyktų kartu, tačiau pilietiškų
Aleksandro Zapkaus-Piliakalnio žmona Florentina Vokietijoje 1945 metais. Nuotrauka iš asmeninio A. Zapkaus archyvo
jausmų vedamas A. Zapkus grįžo į Tėvynę ir ieškojo ryšio su vietos partizanais.
Jam pasisekė – akistatos su Širvintose veikusios Didžiosios kovos apygardos (DKA) vadu Jonu Misiūnu-Žaliu Velniu metu papasakojo savo istoriją, pasisakė esąs karininkas. Tokių žmonių partizanams trūko, tad A. Zapkus, pasirinkęs Piliakalnio slapyvardį, buvo paskirtas štabo darbuotoju. Čiobiškyje veikusio štabo viršininkui žuvus, juo paskirtas A. Zapkus-Piliakalnis.
1945 metai pažymėti aktyvia jo veikla, stiprinant ryšius su kuopomis ir būriais, tačiau didžiausias A. Zapkaus-Piliakalnio darbas buvo Ukmergės Balninkų rinktinės prijungimas prie DKA. Tų pačių metų liepos pabaigoje J. Misiūnas-Žalias Velnias su A. Zapkumi-Piliakalniu bei 60–70 partizanų persikėlė per Nerį ir nuėjo iki Taujėnų, Deltuvos, kur susitiko su Balninkų rinktinės vadovybe.
Susidūrė su kareiviais
1945 metais partizanai patyrė daug netekčių, išdavysčių. Įbauginti represijų, kai kurie jų legalizavosi. Tų pačių metų spalį J. Misiūnas-Žalias Velnias su A. Zapkumi-Piliakalniu atstovavo DKA vadovybei Dainavos kaimo (Žaslių valsčius, Kaišiadorių r.) miškuose – čia dalyvavo apie 400 partizanų iš vidurio Lietuvos.
Atkakliai kovojant su okupantu prabėgo tik metai… 1946 metų pradžioje, pakeliui į susitikimą su Balninkų rinktinės vadovybe Ukmergės krašte, A. Zapkus-Piliakalnis su grupe karių ir štabo ryšininke Aldona Paulavičiūte-Indyra atvyko į Darvydų mišką. Iš čia patraukė Ukmergės link. Su vietos partizanais 1946 metų kovą užpuolė Pabaisko stribus. Daugiau nei tris mėnesius jie gyveno Ukmergės apskrityje – čia bandė sustiprinti ryšius tarp DKA rinktinių.
1946 metų kovo 24 dieną, grįžtant į Žaslių ir Kaišiadorių apylinkes, kuriose vis dar buvo daug partizanų, Kaišiadorių rajone, prie Jačiūnų kaimo, kelią partizanams pastojo Kaišiadorių garnizono kareiviai.
Pagerbė ir Prezidentė
Neišvengiamame mūšyje A. Zapkus-Piliakalnis bei jo kovos draugai Julius Junaitis-Vanagas, štabo ryšininkės A. Paulavičiūtė-Indyra, Laukinukė ir Antanas Kavaliauskas-Papartis žuvo.
S. Abromavičiaus žiniomis, A. Zapkaus-Piliakalnio ir žuvusių jo draugų kūnai niekinti Kaišiadoryse. Jam pavyko sužinoti, kad A. Zapkaus-Piliakalnio ir A. Paulavičiūtės-Indyros kūnai slapta buvo išvogti iš niekinimo vietos ir palaidoti prie miesto senųjų kapinių tvoros.
2008 metais A. Zapkui-Piliakalniui po mirties suteiktas Kario savanorio statusas, o 2009-ųjų gegužę Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino
Komandoro kryžiumi.
A. Zapkaus-Piliakalnio pavardė iškalta ir Kaišiadorių Partizanų koplytėlės Atminimo lentoje.
