Marija Baronaitė – pirmųjų liaudies šokių kūrėja ir mokytoja

Apie tarpukariu Mažeikiuose dirbusią choreografę Mariją Baronaitę sužinojau vartydama Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos laikraštį „Atošvaistė“.
Kraštotyrininkas, gimnazijos muziejaus vadovas, mokytojas Algirdas Vilkas šią Lietuvos kultūrai svarbią asmenybę, kurią galime vadinti ir mūsų kraštiete, aprašė straipsnyje „Lietuvių choreografijos pirmtakė dirbo Mažeikiuose“.
Ši publikacija paskatino M. Baronaitės-Grėbliūnienės gyvenimu ir darbais pasidomėti plačiau.

DUOMENŲ IR LIUDIJIMŲ NE ITIN DAUG
A. Vilkas rašo, kad nuo 1929 m. iki 1930 m. balandžio mėn. Mažeikių gimnazijoje dirbo vėliau garsi Lietuvos ir išeivijos choreografė M. Baronaitė-Grėbliūnienė.
Vos savo gyvenimo dvidešimtmetį peržengusi mokytoja dėstė kūno kultūrą, buvo mergaičių sporto kuopelės globėja, mokyklos knygininkė.

Gimnazijos muziejaus archyve yra ir M. Baronaitės nuotrauka, datuojama 1930 metais. O choreografės nuotraukų, kad ir kaip keista, pavyko rasti nedaug. Dalis jų publikuota išeivijos spaudoje.
A. Vilkas pateikė trumpą kraštietės biografiją. Gerokai plačiau choreografės gyvenimą ir veiklą aprašė jos buvusi studentė Genovaitė Dumčiutė-Breichmanienė, išeivijos (Kanada) tautinių šokių mokytoja, tautinių šokių kolektyvo „Gyvataras“ vadovė.

Kanadoje leidžiamame lietuvių moterų žurnale „Moteris“ 1984 m. (Nr. 4) pasirodė G. Breichmanienės straipsnis „Marija Baronaitė- Grėbliūnienė ir tautinio šokio atgimimas Lietuvoje“, o po 15 metų – „Liaudies kultūros“ (1999, Nr. 2) rubrikoje „In memoriam“ – tos pačios autorės publikacija „Su lietuvių tautinių šokių gaivintoja Marija Baronaite atsisveikinant“.
Šiuose dviejuose straipsniuose pateikiama nemažai M. Baronaitės gyvenimo bei veiklos faktų, atskleidžiančių kraštietės asmenybę.

BIOGRAFIJA IR KŪRYBA
M. Baronaitė gimė 1908 m. sausio 5 d. Vilniuje. 1926 m. baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, ji išvyko į Rygą pas dėdę Petrą Varžinską, kuris sutiko merginą leisti toliau mokytis.

Vietoje numatytų odontologijos studijų Marija pasirinko fizinį auklėjimą ir įstojo į Rygos fizinio auklėjimo institutą, kurį pirmąja mokine baigė 1929 m.
Jaunai Lietuvos valstybei labai stigo kvalifikuotų mokytojų, tad vasaros atostogų metu Palangoje buvo rengiami mokytojų pasitobulinimo kursai, Švietimo ministerijos kviečiama į juos kaip dėstytoja iš Rygos atvykdavo M. Baronaitė. Ji dėstė ritminę gimnastiką ir plastiką.
Baigusi Fizinio auklėjimo institutą, M. Baronaitė pradėjo dirbti Mažeikių gimnazijoje, bet šiek tiek daugiau nei po metų Švietimo ministerija pasiūlė jai tęsti studijas ir tobulintis Austrijoje, Vienos ir Graco universitetuose.

1935 m. M. Baronaitė buvo pakviesta lektore į Kauno aukštuosius kūno kultūros kursus. Tų metų vasarą stulbinantį pasisekimą pelnęs pirmasis lietuvių šokėjų pasirodymas Londono tarptautiniame liaudies šokių festivalyje ją paskatino susidomėti lietuvių liaudies šokiu.
M. Baronaitė lietuviško šokio mokė Aukštųjų kūno kultūros kursų klausytojus, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto studentus, ji vadovavo Tautinių šokių ir žaidimų kabinetui, įsteigtam prie Kūno kultūros rūmų, aktyviai dalyvavo Tautinių šokių draugijos veikloje.
M. Baronaitės parengti šokėjai susilaukė visuotinio pripažinimo tarptautiniuose šokių festivaliuose ir sąskrydžiuose Londone (1937, 1939), Hamburge (1938) ir Prahoje (1938). Jos parengtus JAV tautinių šokių kolektyvus, kurie dalyvavo Niujorke surengtos pasaulinės parodos Lietuvos dienos meninėje programoje (1939 m. rugsėjo 10 d.), lydėjo didelė sėkmė.

M. Baronaitė buvo pirmoji Liaudies dainų ir šokių ansamblio (dabar „Lietuva“) baletmeisterė (1941–1943). Jos pastangomis pradėjo formuotis lietuvių sceninio šokio mokykla.
„Nemažai lietuvių tautinio šokio aukso fondo šokių: „Kepurinę“, „Blezdingėlę“, „Mikitą“, „Šustą“, „Sukčių“ ir kt. – yra palietusi M. Baronaitės kūrėjiška ranka. Vargu ar rasime tautinių šokių kolektyvą, kuris nebūtų šokęs jos sukurto „Oželio“. Reta ir šventė, kurioje nebūtų šokamas „Kalvelis“, gimęs per pirmąjį M. Baronaitės ir Jono Švedo kūrybinį susitikimą 1936 m.“, – rašo A. Vilkas.

GYVENIMAS – NE ROŽĖMIS KLOTAS
G. Breichmanienė pasakojo: „Po karo M. Baronaitė atsidūrė Australijoje, ištekėjo, augino sūnų. Ryšį palaikėme tik laiškais. Jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas: anksti liko našle ir vėl reikėjo rūpintis šeimos egzistencija, auginti ir mokyti sūnų, globoti seserį. Kai palikome Lietuvą, visą medžiagą apie tautinius šokius išsivežėme tik savo prisiminimuose arba menkuose privačiuose užrašuose, nes nieko nebuvo oficialiai užrašyta ar atskira knyga išleista.“

M. Baronaitė nepamiršo šokio. Drauge su Klaipėdos krašto tautinio šokio sambūrio vadove Brone Juškevičiūte-Lapiene Australijoje ji subūrė nemažai lietuvių, mokė išeivijos vaikus ir jaunuolius tautinių šokių.
Daugiau nei pusšimtį metų išeivijoje gyvenusios M. Baronaitės neapleido svajonė dar kartą pamatyti Lietuvą. G. Breichmanienė mini, kad žinomas lietuvių choreografas ir pedagogas Kazys Poškaitis, 1943–1954 m. šokęs M. Baronaitės ir J. Švedo vadovaujamame ansamblyje, vėliau pavadintame „Lietuva“, 1975-aisiais buvo išsikvietęs savo šokių mokytoją ir pusantro mėnesio ją globojo Vilniuje.

„Šia išvyka į Lietuvą ji labai džiaugėsi. Tai buvo šviesus spindulėlis vargingose jos senatvės dienose“, – rašė buvusi M. Baronaitės studentė ir ansamblio šokėja.
Paskutiniuosius kelerius savo gyvenimo metus M. Baronaitė-Grėbliūnienė praleido vienatvėje – Adelaidės slaugos namuose, mažai kieno lankoma ar prisimenama. Ji mirė 1998 m. gruodžio 22 d.

ŠOKAME
Žmonės šoka nuo pat priešistorinių laikų. Kiekvienos tautos šokis yra judesiais išreikšta kalba vietos gamtos prieglobstyje, vėliau perkelta į sales ir scenas. Tikrai nerasim tautos, kuri neturėtų savo liaudies šokių. Liaudies šokis yra žmogaus instinkto, žmogaus kultūros kūrinys.
Studijuojant mūsų liaudies šokį, tenka apgailestauti, kad lietuvių liaudies meno kultūromis susirūpinta taip vėlai (19-ame amžiuje). Ir tai ilgą laiką nebuvo specialistų, kurie būtų mūsų šokį tyrę, užrašę. Turime žinių, kad senovės lietuviai šoko švęsdami savo vestuves, gimtadienius ir kovos pergales. Religiniais-ritualiniais šokiais norėjo įsiteikti dievams, o karo šokiais – sukelti kovingumo dvasią. Kad senovės lietuviai šoko, vaizdžiai parodo išlikę seni šokių pavadinimai. Tai patvirtina ir anais laikais išleisti įsakymai, draudžiu šokti prie laužo, vestuvių, krikštynų ir kupolinių apeigų metu.
Tačiau įstatymai nesustabdė lietuviškų šokių. Jie šiek tiek nukentėjo tik baudžiavos laikais, bet tuo metu kaip tik mūsų šokiai pradėta perduoti iš kartos į kartą. Dauguma tų šokių buvo atliekami pasilinksminimų metu, tačiau išliko ir tokių, kurie buvo šokami ypatingais atvejais: vestuvėse specialius šokius šokdavo piršlys, svočia, pamergės, pusbroliai, jaunieji ir jų tėvai; lauko darbo pabaigtuvėse. Prie tos šokių grupės galima prijungti ir baudžiavos laikais atsiradusius taip vadinamus adventinius šokius, kurie buvo labai ramūs, pagrįsti pasivaikščiojimu.
Buvo šokama visais laikais, o šokis lanksčiai prisitaiko prie gyvenamojo laikotarpio ir, kad ir keisdamasis, nepraranda savo originalaus charakterio. Moderni dabarties dvasia, nūdieniai reikalavimai, skonis atkuria senovinius šokius, juos praturtina, išryškina. Senųjų įtakoje spontaniškai gimsta nauji šokiai ir šita pažanga rodo, kad lietuviškas šokis niekuomet neužges.
Dabar šokami mūsų tautiniai šokiai gražiai atskleidžia mūsų tautos charakterio bruožus: santūrų temperamentą, taurų, nerėksmingą skonį, lyrišką svajingumą, subtilų humorą ir t. t.
Kitataučiai – anglai, prancūzai, vokiečiai, kurie jau senokai yra išstudijavę savo tautinių šokių istoriją, stebėdami mūsų šokius, jais domisi ir žavisi. Vokiečiai, aptardami mūsų šokius, pabrėžia kad mūsų ritmiškai banguojantieji liaudies šokiai gražiai leidžia pasireikšti mūsų tautos dvasiai, kad tai yra subrendęs, nesudarkytas, grynas tautos menas. Anglai vadina mūsų šokius švelniai elegiškais, lyriškais, sentimentaliais ir juos prilygina savo įmantriausiems šokiams. Prancūzai pabrėžia mūsų šokių estetiškumą, originalumą ir jų senumą.
Dabartiniai tautinių šokių mokytojai, suprasdami tautinio šokio reikšmę, su didele meile, kantrybe ir pasišventimu populiarina jį jaunimo tarpe. Ir su pasisekimu! Lietuvoje pasėta sėkla, gražiai puoselėjama, prigijo ir svetimose padangėse – Europoj, Amerikoj, Australijoj ir kitur.
Su tautiniais šokiais pasirodome savų ir svetimų tarpe, jie nukelia mus į brangią tėvynę, į gražią praeitį, o mūsų svetur augantį jaunimą supažindina su tais šokiais, kuriais galime prieš didžiąsias valstybes didžiuotis, nes jie yra gyvi liudininkai mūsų tautos aukšto lygio meno.
Marija BARONAITĖ-GRĖBLIŪNIENĖ
Iš žurnalo „Lietuvių dienos“ (LITHUANIAN DAYS MAGAZINE), 1964 m. spalis. Numeris skirtas Lietuvių dienai Pasaulinėje parodoje Niujorke.

Iš Genovaitės Dumčiūtės-Breichmanienės atsiminimų

Mariją Baronaitę pirmą kartą sutikau 1938 m. rudenį, kai pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete kalbas ir šalutiniu dalyku pasirinkau fizinį auklėjimą. Po įvairių sveikatos patikrinimų Kūno kultūros rūmuose pradėjome mankštos pamokas.
Mus sutiko aukšta, malonios išvaizdos, liekna, ilgokais tamsiais plaukais mergina. Labiausiai atkreipė dėmesį jos maloni nuolatinė šypsena ir didelės akys.

Nuo pirmo susitikimo 1938 m. Kaune iki paskutinio Australijoje Adelaidėje 1976 m. niekada nemačiau jos supykusios. Ji priimdavo pasisekimus ar nesėkmes kantriai ir nuolankiai. Su mumis, mergaitėmis, stengėsi būti draugiška ir nuoširdi visuose reikaluose. Ji pravesdavo mankštą, ritminę gimnastiką, tautinius šokius, išraiškos šokį, mankštą su įrankiais ir t. t. Lengvoji atletika, kovos žaidimai, slidinėjimas, čiuožimas ir plaukymas bei teorijos pamokos buvo paliktos lektoriams vyrams.
Ji turėjo savo metodų. Nemėgo pati kartu mankštintis, kaip dabar daro dauguma instruktorių. Parodydavo judesius ramiai, šaltai ir liepdavo pačioms kartoti. Sakydavo, kad pajusime pačios, kada jau gerai atliekame, nes judesys harmoningas ir plaukiantis, ne per jėgų išspaustas ir suteiks malonų jausmų.

*
Liaudies ansamblis buvo įsteigtas 1940 m. rudenį prie Vilniaus valstybinės filharmonijos. Jam vadovauti buvo pakviestas muzikas Jonas Švedas – liaudies instrumentą tyrinėtojas, specialistas ir populiarintojas.
Liaudies ansamblis susidėjo iš choro, liaudies instrumentų orkestro ir tautinių šokių grupės, kuriai vadovauti buvo pakviesta M. Baronaitė. Ji mėgo dirbti su studentiško amžiaus jaunimu ir tada pasirinko daugiausia mūsų kurso mergaites ir keletą kitų. Buvo pravestas įstojimo konkursas, kuris mums tai buvo vien juokai.
Vyrams, kurie daugiausia buvo Chemijos ar Teisių fakultetų studentai, vyko daug sunkiau, kad ir paprastą polką išraityti. J. Švedas tik akimis mirksėjo (jis visada taip darydavo, kai susinervuodavo ar susirūpindavo) ir galvą kraipė, galvodamas, kiek čia darbo reikės, kol iš šių vyrukų padarys šokėjus.
M. Baronaitei ne pirmą kartą teko dirbti su visai žalia medžiaga ir ji ant savo pečių prisiėmė visą atsakomybę. Taip ir gimė Liaudies Ansamblio šokėjų grupė, sudaryta daugiausia iš Vilniaus universiteto studentų. M. Baronaitė turėjo daug vargo ir kantrybės, kol išmokė vyrus per lazdą persiversti, stipriai apkabinti merginą, ją nešte nešti šokio ritmu, į ją meiliau pasižiūrėti. <…> Kai kas ją kritikuodavo, kad gaišta laiką, kad nereikalauja tobulumo, vienodumo, judesio iškalimo jau nuo pat pradžios. Bet ji sakydavo: „Leiskite išsišokti, šokį gerai išmokti, kad ir iš miego prikelti žinotumėte, ką reikia daryti. Grožis ateis savaime, kai šokį išgyvensite.“

Kai dabar galvoju, tai beveik visos jos mokinės ar mokiniai turi tą patį metodą: ieškoti grožio ir švelnumo judesyje, kartu įjungiant paprastumą, įnešant žaidimo ir džiaugsmo.
„Jeigu darysite vienodai, bet šaltai, kaip kareiviai žygiuosite – būsite dirbtinės lėlės. Šokis yra džiaugsmas, yra jaunystė. Judesys turi būti laisvas, spontaniškas, neįdėtas į jokius rėmus“, – sakydavo ji.
Dabar, kada kritiškai galiu žvelgti praeitin, prisiminus sunkius pirmuosius žingsnius tiek liaudies instrumentą, tiek tautinių drabužių, tiek ir tautinių šokių atgimimo sąjūdyje, dažnai pagalvoju, kad tada nei Jonas Švedas, nei Marija Baronaitė negalvojo, kiek jie mūsų tautai daug lobio paliks, kokį neužmirštamą kraitį jai sukraus. Jau dirbdama universitete, turėjo geras sąlygas išbandyti, kurti, tobulinti ir apdirbti iš kaimo žmonių surinktą medžiagą, vieną kitą žingsnį, melodiją. Gerai buvo ir tai, kad buvo studijavusi užsienyje ir pažino kitų tautų šokius. Ir mokydama parodydavo ir primindavo, kad toks ar kitoks judesys nėra charakteringas lietuviams, kad jis daugiau slaviškas, primena čardašą ar švediškus šokius.

*
Vokiečių okupacijos metu ir žiemos speigams siaučiant, ansamblis apkeliavo visą Lietuvą, kur tik galima buvo surasti tinkamą sceną. Kelionės būdavo daugiausia kariniuose sunkvežimiuose ir labai varginančios, bet publikos entuziazmas, sukeltos ovacijos padėdavo pakelti nuovargį ir sunkumus.
Rytojus visiems buvo labai neaiškus, bet tada dar negalvojome, kad visiškai prarasime laisvę ir kai kurie pasirinksime išeivio dalią, bet su savim išsivešim lietuvių liaudies dainų, sutartinių, šokių ir melodijų kraitį.

1943 m. kovo mėn. vokiečių okupacinė valdžia Liaudies ansamblį uždarė, bet jis buvo suspėjęs savo uždavinį atlikti. Po visą kraštą paskleidė paprastų liaudies dainų, instrumentų ir tautinių šokių grožį, jog daugumas stebėjosi, kad iš tų trupinėlių darbu ir pasišventimu galima sudaryti patrauklų kultūringai ir taip širdžiai mielą koncertą.
Gastroliuojant po Lietuvą, visi vadovai stengėsi surasti, užrašyti naujų melodijų, naujų šokių žingsnių, jiems dar nežinomų. Atmenu, kad Biržų gimnazijos mergaitės mums pašoko „Sadutę“, kurią mačiau pirmą kartą. Mums visiems labai patiko ir prašėme M. Baronaitę, kad tą šokį įtrauktų į repertuarą. Kad taip bus, neabejojom, nes ir J. Švedas grįždamas vis niūniavo „Sadutės“ melodiją. Bet, deja, nebebuvo tam laiko, nes ansamblis gyveno paskutines dienas.
Ansamblį uždarius, jis vėl atsikūrė Kaune beveik tame pat sąstate ir toje pat vadovybėje tik kitu vardu. Bet gyveno neilgai, nes pajudėjus rytų frontui, jo nariai pasklido po platų pasaulį.

*
M. Baronaitė-Grėbliūnienė leidžia savo dienas toli nuo Lietuvos mažame draugų ir savo šeimos narių ratelyje. Ji mėgsta prisiminti ir kalbėti apie dienas Lietuvoje, apie savo mokinius, kiekvienam iš jų linkėdama tik gero ir džiaugdamasi jų darbo vaisiais. Kaip skirtingas yra kiekvienas žmogus, taip ir jų pažiūros bei pasiekimai nėra vienodi. Kaip kadaise M. Baronaitė mums, taip dabar mes už save jaunesniems stengiamės įkvėpti tą lietuviškumo, tautos meno meilę. Vieniems pavyksta geriau, kitiems blogiau. O M. Baronaitė sako: „Prastas tas mokytojas, kurio jo mokiniai nepralenkia. Aš džiaugiuos ir esu laiminga, kad mano mokiniai tęsia mano pradėtą darbą, o darbštesnieji ir gabesnieji mane pralenkia. Gyvenimas turi eiti į priekį.“
Ištraukos iš straipsnio „Marija Baronaitė-Grėbliūnienė ir tautinio šokio atgimimas Lietuvoje“,
1984 m., Kanada