Mažeikiškei kelionės – ir pomėgis, ir darbas

Kelionės Gdanske akimirka. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Gražina Tamašauskaitė – kelionių organizatorė, burianti mažeikiškius aplankyti įvairius Lietuvos, o pastaruoju metu – ir užsienio kampelius.
Mažeikiškė pastebi, kad kelionių metu prasiplečia akiratis, kultūrinis pažinimas – sutinkama įvairių žmonių, pamatoma daug naujo, daug sužinoma. O vienas pagrindinių kelionių, ypač užsienyje, privalumų – supratimas, kad pas mus, gimtojoje šalyje, – ne ką prasčiau.
– Kaip kilo mintis pradėti šią veiklą – kelionių organizavimą?
– Organizuoti keliones jau senokai mane skatino draugai, bet aš vis nesiryžau – trūko pasitikėjimo. Atrodo, ir patirties šiokios tokios turėjau, bet kažkas stabdė.
Keliauti Mažeikių miesto žmones pirmą kartą pakviečiau prieš pustrečių metų. Tai buvo vienos dienos ekskursijos, kurias galima organizuoti pagal individualios veiklos pažymą.
Viskas prasidėjo Mažeikių turistų klube. Ten aš ne vieną kadenciją buvau klubo pirmininke, tad organizavau pakankamai daug turistinių žygių ir įvairiausių renginių. Artėjo klubo įkūrimo 40 metų jubiliejus. Pasitarėm ir nusprendėm, kad tokį jubiliejų reikia švęsti kelionėje, nežiūrint į tai, kad buvo sausio mėnuo. Suorganizavau ekskursiją į Naisius ir Joniškėlį. Kelionė pavyko puikiai, visi liko labai patenkinti. Po to turistai panoro vykti į Tarptautinį ledo skulptūrų festivalį Jelgavoje. Vėl ėmiausi iniciatyvos. Ir ši kelionė pavyko. Tada ir supratau, kad galiu organizuoti panašias ekskursijas ir kviesti į jas ne tik klubo narius ir jų šeimas, bet ir miesto žmones. Pradėjau organizuoti po vieną ekskursiją per mėnesį, po to – vis dažniau.
Prieš metus baigiau kelionių vadovų kursus. O šių metų pradžioje gavau kelionių organizatoriaus pažymėjimą. Deja, reikia pripažinti: geriausi kelionių organizavimo kursai ir praktika buvo Mažeikių turistų klube.
Kokiomis darbinėmis veiklomis teko užsiimti anksčiau?
– Prieš pradėdama šią veiklą, septyniolika metų dirbau vertėja AB „Orlen Lietuva“. Susidarius tam tikroms aplinkybėms, iš įmonės išėjau.
– Matyt, taip reikėjo. Reikėjo pajusti darbo paieškų, t. y. įvairiausių konkursų skonį, laisvai samdomo vertėjo darbo privalumus ir trūkumus, patikrinti savo gebėjimus kaip nekilnojamojo turto agentės bei prisiminti pedagoginio darbo subtilumus.
– Kada pati „užsikabinote“ už pomėgio keliauti?
– Apie keliones svajojau dar būdama vaikas – norėjau dirbti virėja laive, kad tik galėčiau nukeliauti į kitas šalis. Gaila, bet, baigusi mokyklą, šito kelio nepasirinkau.

Svarbi kelionių palydovė – gera nuotaika. Kelionės Islandijoje akimirka. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Intensyviai keliauti pradėjau atvykusi į Mažeikius. Viename pobūvyje susipažinau su aktyvia dviratininke, kelionių vadove Aušra Martinkute, kuri pasiūlė prisijungti prie žygio dviračiais. Esu jai labai dėkinga už šį pasiūlymą, nes po to žygio aš ir pasinėriau į turizmą, atėjau į Turistų klubą, pradėjau keliauti ne tik dviračiais, bet ir baidarėmis, taip pat kopti į kalnus. Mano didžiausia svajonė dar neįgyvendinta, gal jos nesakysiu – bijau, kad neišsipildys.
– Gal galite išskirti vieną iš ypač įsimintinų kelionių?
– Lietuvoje pati įspūdingiausia ekskursija buvo Akmenėje. Mes nuvažiavom vos trisdešimt kilometrų nuo Mažeikių, o sužinojom, pamatėm tokių nuostabių dalykų, apie kuriuos žmonės nieko nežinojo ir net neįtarė esant.
Tai ne tik Kamanų rezervatas, Akmenės krašto muziejus su didžiule B. Izenbeko drugelių kolekcija, bet ir nuoširdus bendravimas su Šv. Onos bažnyčios kunigu Vytautu, menininkais Stanislovu ir Antanu Adomaičiais, Elena Virkutiene – „Ramybės slėnio“ Padvarėliuose įkūrimo iniciatore. Kelionės metu žmonių akyse buvo matyti nuostaba. Man tai – didžiausia dovana.
– Šiuo metu organizuojate ekskursijas ir į užsienį, ir nebe tik vienos dienos, bet ir kelių. Kokia kelionė užsienin įsiminė?
– Taip, šių metų mano kelionių plane yra kelių dienų kelionių į užsienį. Pirmoji jau įvyko – tai šešių dienų kelionė po Čekiją. Ji man įspūdingiausia, nes buvo labai laukta. Nuo praėjusių metų rudens, kai ten lankiausi, svajojau mažeikiškius nuvežti į šią nuostabią šalį, parodyti jiems įspūdingąsias Adršpachų uolas, Pamotės bedugnę, Kutna Horos miestelį ir Šv. Barboros bažnyčią jame. Manau, kad kelionė pavyko, nes pajutau žmonių dėkingumą.
– Galbūt galite pasidalyti kokiu nors kelionėje įvykusiu nuotykiu?
– Ryškiausias nuotykis įvyko gal prieš savaitę, kai per klaidą nuvykome ne į tą įstaigą degustuoti vyno. Svarbiausia, kad mus priėmė, mes susėdome, padavėjai pradėjo tiekti maistą. Laimė, man kilo įtarimas, jog kažkas lyg ne taip. Paaiškėjus, jog tikrai esame ne čia, teko skubėti į mums paskirtąją vietą.
Labai džiaugiausi, kad kolektyvas visa tai priėmė kaip linksmą nuotykį, ilgai pasiliksiantį atmintyje.
– Kuo, jūsų nuomone, žmones praturtina kelionės?
– Vykdami į užsienio šalį turime tikslą susipažinti su tos šalies kultūra, architektūra ir gamta. Tačiau neišvengiamai susiduriame ir su tų šalių įstatymais bei žmonėmis – ir teikiančiais paslaugas, ir eiliniais gyventojais.
Atsidūręs svečioje šalyje, norom nenorom pradedi lyginti tą šalį su Lietuva. Ir kaip malonu, kada supranti, kad pas mus ne prasčiau, o kartais ir daug geriau, gražiau, švariau ar net atsakingiau žiūrima į kai kuriuos dalykus. O svarbiausia tai, kad norisi grįžti namo: aplankei, pasidžiaugei, pasigrožėjai ir –namo, į savo gimtą kraštą.

Prie Storforseno krioklio Švedijoje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Vienas mano kelionių tikslų yra kultūrinių objektų pažinimas. Nemažą dėmesį skiriu ir gamtai. Jeigu tik įmanoma, visada įtraukiu gražių gamtos kampelių: parkų, uolų, urvų, ežerų, piliakalnių, pelkių lankymą.
– Kokie žmonės dažniausiai su jumis keliauja? Galbūt įsiminė koks keliautojo poelgis?
– Su manimi keliauja patys puikiausi žmonės iš Mažeikių ir aplinkinių miestelių, kurie jau spėjo susidraugauti ir kartais atrodo, kad į kelionę išvyko visa didelė giminė. Labai džiugina gidų pastabos, kad mano keliautojai labai smalsūs ir besišypsantys, kad su jais lengva užmegzti ryšį.
Įsimena padėkos, apkabinimai, kartais – ašaros akyse, malonios dovanėlės. Jų labai daug ir visos nuoširdžios, net sunku būtų kurią nors išskirti. Gal galėčiau įvardinti šilčiausią dovaną – vilnones kojines (tai labai sujaudino) ir išradingiausią – rankinę su milijonu eurų. Nepagalvokit, kad su tikru milijonu – šokoladiniu. Tai mano nuolatinės labai pozityvios keliautojos Marijos dovana.
Malonu, kad žmonės vertina tai, kad mano kelionėse nereikia skubėti nuo vieno objekto prie kito. Labai stengiuosi, kad būtų laiko ramiai viską apžiūrėti, sudalyvauti fotosesijoje.
– Kokių dar laisvalaikio pomėgių turite?
– Kelionių organizavimas atima labai daug laiko, tad laisvalaikio lieka ne tiek daug. Reikia jį suplanuoti, kad galėčiau kartu su draugu pabėgti į gamtą – pasiplaukioti baidare, pasivažinėti dviračiu ar įkopti į kalnus.
Kitą laisvalaikio pomėgį padiktavo dabartinis mano darbas – tai domėjimasis Lietuvos istorija. Anksčiau niekada taip ja nesidomėjau, nes ji atrodė labai sudėtinga ir paini. Tačiau dabar, pravėrusi šią uždangą, sužinojau daug įdomių faktų ir jų pasekmių. Veždama žmones į užsienio valstybes, galiu pateikti įdomių faktų apie Lietuvos ir tos šalies ryšius.
Kitas pomėgis visiškai moteriškas – tai gėlės, ypač laukinės. Kelionėse nelabai mėgstu fotografuoti, bet gėlės visada priverčia paimti fotoaparatą.
Na, ir dar vienas pomėgis – labai mėgstu grybauti.
– Ką dar Lietuvoje ir užsienyje ketinate parodyti žmonėms?
– Ketinu kitais metais nuvežti nedidelę grupelę žmonių į Slovakijos Tatrus, kad galėtume drauge pajusti kalnų dvasią ir pasigėrėti nuostabiais vaizdais. Norėčiau nuvežti žmones ir į Bavariją, bet pirma reikia ten nuvykti pačiai. Patirtis parodė, kad, veždamas žmones į neaplankytas vietas, gali patirti nemalonių staigmenų, o juk mes norim tik malonių netikėtumų.
Paulas Koeljas rašė, kad „kartais būtina nueiti toli, kad suprastum tai, kas yra arti“. Pabuvoję svečioje šalyje, atidžiau pasižiūrime į tai, kas yra šalia mūsų, ir pamatome nuostabiausių dalykų. Tad kitais metais važiuosime pasidairyti visai čia pat – į Papilę, Ventą, Paragius ir Viekšnius, pakartosiu ekskursiją į Akmenę. Labai noriu nuvykti pati ir parodyti žmonėms Visaginą, Ignaliną, Palūšę, Rokiškį ir Zarasus, Druskininkus, Birštoną ir Marijampolę. Nepamiršim apsilankyti ir mūsų kaimyninės Latvijos įdomiausių vietų.