Mažeikiškiams apie biodujų jėgainę liko prisiminimas, Linkuvos gyventojams – realybė

Mažeikiškių protesto akcijos davė rezultatą – miesto pašonėje biodujų jėgainės nėra.  Nuotr. iš redakcijos archyvo

Prieš penkerius metus mažeikiškiams pavyko pažaboti užsienio kapitalo įmonės norus Mažeikių miesto pašonėje statyti biodujų jėgainę. Tačiau tokios kaimynystės nepavyko išvengti Pakruojo rajono Linkuvos gyventojams: nepatogumų jie patiria ne tik dėl smarvės, bet ir dėl gadinamų kelių.
Tai dar kartą įrodo, kad mažeikiškių pergalė yra reikšminga.

Buvo atvertos durys

Priminsime, kad objekto, lyginamo su milžiniška ferma, statybai Mažeikių miesto pašonėje „žalia šviesa“ buvo įjungta dar 2013 metų vasarą. Tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Bronius Kryžius vienašališkai, nepasitaręs nei su mažeikiškių rinktais tarybos nariais, nei su bendruomenės atstovais, patenkino biojėgainę ketinančios statyti Vokietijos bendrovės KTG Agrar AG Raseiniuose registruotos įmonės „Agrar Nerys“ prašymą ir savo įsakymu leido rengti detalųjį planą dėl žemės paskirties keitimo.
3,2 tūkst. kW galios biodujų jėgainę buvo numatoma paleisti 2015-aisiais pramoniniame priemiestyje, šalia ledų ir mėsos fabrikų ir statybos bendrovių. Ši jėgainė per metus būtų perdirbusi apie 60 tūkst. žaliavos, tarp jų – ir mėšlas.

Kilo nepasitenkinimas

Planuojamos jėgainės kaimynystėje gyvenantys žmonės sujudo, kai iš publikacijos „Santarvėje“ sužinojo apie rengiamus dokumentus objekto statybai bei atsainų savivaldos vadovų požiūrį į tai – jie nedalyvavo jėgainės poveikio visuomenės sveikatai ataskaitos pristatyme, abejingai reagavo ir į aplinkosaugininkų atrankos išvadą, pagal kurią vertinimas, kaip ši jėgainė paveiks aplinką, buvo neprivalomas.
Nors tokios jėgainės statytojai tikino, kad jėgainė bus įrengta pagal Europos standartus, viskas veiks saugiai, tačiau tokia kaimynyste nepatenkinti sodų bendrijose, esančiose šalia, įsikūrę žmonės nebuvo ramūs ir ėmėsi iniciatyvos, kad tokio objekto miesto pašonėje nebūtų. Vėliau prie jų prisijungė ir daugiau gyventojų – dviem tūkstančiais parašų išreiškę savo nepasitenkinimą.

Pasitraukė iš Mažeikių

Biodujų jėgainės statytojų norams abejinga neliko ir Mažeikių verslininkų asociacija, savo poziciją išdėsčiusi savivaldos vadovams adresuotame kreipimęsi. Tiek gyventojų, tiek asociacijos pozicija buvo tokia pat: jie ne prieš investicijas, tačiau jėgainė turėtų būti statoma kitoje vietoje.
Biodujų jėgainę ketinę statyti verslininkai besipriešinančius gyventojus bandė palaužti ir kelione į Vokietiją. Jų atstovams (tarp jų buvo ir „Santarvės“ žurnalistė) buvo suteikta galimybė apsilankyti tokiame objekte Vokietijoje. Tačiau ši viešnagė mažeikiškių nenuramino: įsitikinta, kad jėgainė – ne saldainių fabrikas.
Rajono valdžia ilgą laiką buvo tarsi stebėtojo vaidmenyje. Esą viskas vyksta pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, o gyventojai priešintųsi prieš bet kokias statybas.

Pergalė – dėl visų

Tačiau mažeikiškių nepasitenkinimas dėl jėgainei parinktos vietos ėmė keisti valdžios nuostatas. Jėgainės statytojai ir iš savivaldos sulaukė „ne“, jiems buvo pasiūlyta biodujų jėgainei rinktis atokesnę nuo miesto vietą. Su tuo nesutikę verslininkai po beveik pusantrų metų trukusių svarstymų iš Mažeikių pasitraukė.
Girdėdami apie kitur besikuriančius aplinką teršiančius objektus, mažeikiškiai džiaugiasi, kad tuo metu atsirado iniciatyvių žmonių, kurie aukojo savo laiką, energiją, kad tokio objekto priemiestyje nebūtų.
„Vis tik manau, kad bambančių, o ne kažką darančių yra kur kas daugiau. Kiek Mažeikiuose yra gyventojų. O parašų prieš biodujų jėgainės atsiradimą šalia miesto surinkta tik du tūkstančiai“, – samprotavo „Santarvės“ pakalbintas Aloyzas Bužokas, ir pats parašu tada išreiškęs savo poziciją.

Džiaugiasi palaikymu

Viena iš iniciatorių, gyventojų iniciatyvinės grupės vadove vadinta Diana Dudienė, prisimindama tą įtemptą laikotarpį, pripažįsta, kad tai buvo nemalonus ir įtemptas metas, pareikalavęs ne tik laiko, bet ir nervų. Tuo labiau kad biodujų jėgainę ketinę statyti verslininkai atkakliai laikėsi savo nuostatų.
„Vienas karys lauke – ne karys. Labai džiaugiuosi, kad turėjau didžiulį palaikymą iš gyventojų“, – prisimindama tą laikotarpį sako pašnekovė. Ypač ji dėkoja ją palaikiusiems tuometiniams Savivaldybės tarybos nariams Alvydui Balčiūnui, Laimai Nagienei.
D. Dudienė įsitikino, kad suvienydami jėgas daug gali ir eiliniai gyventojai. Todėl ji ragina žmones nelikti abejingiems negerovėms, nebijoti ginti savo pozicijų, ypač kai tai liečia vaikų sveikatą, jų ateitį. Ir šiandien ji mano, kad tokia biodujų jėgainė ne tik galėjusi pakenkti sveikatai, aplinkai, bet būtų atsiliepusi nekilnojamojo turto vertei, kt.

Labiausiai kenčia keliai

Panaši biodujų jėgainė, kokią ketinta statyti Mažeikiuose, prieš ketverius metus išdygo Pakruojo rajone, Linkuvos seniūnijoje, šalia Mūšos kiaulininkystės komplekso. Iš viešų pasisakymų matyti, kad Linkuvos gyventojai nesidžiaugia tokia situacija: vilkikai važinėja gyvenvietės keliais, kelia dulkių debesis, drebina langų stiklus, namuose net stiklinės nuo stalų krenta. Keliai neatlaiko tokio svorio ir intensyvumo, išėjo iš rikiuotės, tapo duobėti, gyventojai negali išvažiuoti iš namų automobiliais. Jų teigimu, dėl tokios situacijos dar labiau nukrito nekilnojamojo turto kainos.
„Santarvės“ pakalbinta Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičiene neneigė, kad paleidus biodujų jėgainę padidėjo sunkiasvorių mašinų eismo intensyvumas, dėl to kenčia keliai. Ypač žvyruoti, nes jie tapo sunkiai pravažiuojami.
„Nes tokie keliai nepritaikyti sunkiasvoriam transportui. Verslininkai prisideda prie kelių žvyravimo, greideriavimo, bet taip problema pristabdoma tik trumpam laikui“, – kalbėjo seniūnė.

Šokoladu nekvepia

Linkuvos gyventojai daugiau kaip dešimt metų kentėjo nuo srutų smarvės, sklindančios iš „Mūšos“ kiaulių komplekso neuždengtų srutų lagūnų. G. Pašiškevičienės teigimu, biodujų jėgainės atėjimo pliusas – kad nedengtų lagūnų nebeliko, tai neliko ir tos kasdieninės smarvės.
„Vis tik biodujų jėgainė nėra šokoladų fabrikas ir aplinka šokoladu nekvepia. Tenka patirti ir kitokių kvapų“, – kalbėjo seniūnė.
Elektrai gaminti naudojamas mėšlas, o atidirbusi žaliava – vadinamasis sausas mėšlas ir dvokianti skystoji frakcija iškeliauja į laukus kaip trąša. Seniūnė neneigė, kad laistymo metu (dešimt–keturiolika dienų) smarvė jaučiama ir už poros kilometrų esančioje Linkuvoje. Nors biodujų jėgainė iš anksto spaudoje informuoja apie tuos veiksmus, gyventojų tai neguodžia, nepasitenkinimo neišvengiama. Būna, kad šį objektą galima „užuosti“ ir kitomis dienomis – jeigu sugenda koks vamzdyno alsuoklis.