Iki įspūdingo Griežės antrojo piliakalnio teko šiek tiek paėjėti. Autoriaus nuotr.
Renavo dvare vyko mokymai, kurių metu kalbėta apie efektyvų turizmo puoselėjimą ir plėtrą, pateikta pavyzdžių, susijusių su mūsų miestu ir rajonu.
Mokymų dalyviai daugiau sužinojo apie Lietuvos ir mūsų rajono piliakalnius, kai kuriuos jų aplankė.
Į parką ar į parduotuvę?
Apie tai, kas domina turistus, kaip organizuoti ekskursijas, mokymų metu kalbėjo Klaipėdos universiteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėjas prof. dr. Petras Grecevičius. Pirmiausia svečias palietė priežastis, kodėl turistai renkasi vienas ar kitas vietas. Tai priklauso nuo kelių aspektų: pasirodo, žmonėms svarbu, ar kažkur nuvažiavę jie turės galimybę išgerti kavos, ar ten sveikai maitinama, ar bus galima saugiai palikti transportą. Lankomi objektai pasirenkami pagal jų įdomumą: pavyzdžiui, prieš važiuojant į Renavo dvarą galima susipažinti su jo istorija, tad turistams svarbu, ar jie pamatys, išgirs ką nors naujo.
Keliautojams taip pat imponuoja ir tai, ar jie išvys gražias apylinkes, įsimintinus vaizdus.
„Svarbu ir pati kelionių motyvacija – tai, kas paskatina keliauti. Vienas gidas Palangoje ekskursantų klausdavo: kas norės apžiūrėti parką, kas eis į parduotuves. Pasiskirstydavo per pusę. Tai reikia išsiaiškinti, nes jei apie parduotuves svajojančius turistus vesime į parką, su jais bus sunku susikalbėti“, – teigė profesorius.
Prof. Petras Grecevičius teigė, kad, norint sulaukti gausaus turistų srauto, reikia tinkamai tam pasiruošti. Autoriaus nuotr.
Patiko filmukas
Pristatant Mažeikių įvaizdį, pasak prof. P. Grecevičiaus, svarbu išsiaiškinti, koks tai kraštas. Tai padaryti nėra lengva: gal rajone gausu piliakalnių, o gal tai – geležinkelininkų, naftininkų, pasienio miestas…
„Sudėtinga situacija – įvardyti, koks tai kraštas. Daug įdomios informacijos yra jūsų interneto svetainėje, bet ten viskas padrikai. Kita vertus, informacija pateikta šiltai, nuoširdžiai, o tai yra labai svarbu. Man patiko jūsų jaunimo filmukas „Mažeikių kraštas kaip margas raštas“ – ten yra labai įdomios informacijos, bet, aišku, ji yra nepilna“, – pastebėjo svečias.
Profesorius teigė: kalbant apie turizmo galimybes, krašto pristatymą, svarbu nesustoti ties tuo, ką jau turime – kiekvieną dieną vis atsiranda kas nors naujo, o turistams tai įdomu. Be to, turistams turėtų būti pateikta aiškesnė lankytinų objektų lokalizacija – ieškoti jų žemėlapiuose nėra patogu.
Trūksta informacijos
Turistams labai svarbi ir vaizdinė informacija. Prof. P. Grecevičius to siūlė mokytis iš kaimynų latvių, kurie žemėlapius, informacinius leidinius turi paruošę vos ne apie kiekvieną pakelės akmenį.
„Nėra informacijos – nėra turizmo. Važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, susidaro įspūdis, kad važiuojame negyvenamu, nekultūringu kraštu, nes nėra apie tai bylojančių ženklų, nuorodų. Gal tik kažkur apie Šilalę yra nuoroda, kad gyveno kažkoks lakūnas, dar kažkas.
Aš pykstu, kad Turizmo departamentas kažkada nepadarė vieno svarbaus darbo – neįrengė regioninių turizmo aikštelių. Buvo ir pinigų, bet paskui viskas kažkur dingo. Kur nors Švedijoje, Suomijoje ar Lenkijoje yra tokios aikštelės, kurias privažiavus matai visą informaciją apie tą vietovę“, – savo pastebėjimais dalijosi prof. P. Grecevičius.
Jis pažymėjo, kad turistus reikia suintriguoti: ką pamatys įdomaus, dėl ko verta važiuoti. Reikalingos ir garantijos, kad atvažiavę jie gaus viską, ko reikia. Dėl šios priežasties svarbu nurodyti ir objektų darbo laiką, tad turizmo ir verslo informaciniai centrai savaitgaliais neturėtų būti uždaryti. O jei taip yra, turėtų būti parašyta, kur rasti informacijos.
Įsijausti į turisto vaidmenį
Prof. P. Grecevičius vardijo ir kitus kriterijus: pasiekiamumą, prieinamumą, vertingumą – objekto unikalumą, išskirtinumą.
„Ko aš pasigedau Mažeikių rajono svetainėje? Aprašoma bažnyčia: statybos metai ir taip toliau… Bet kuo ji išskirtinė? Kuo išskirtinė Pikelių bažnyčia? Aš pamačiau septynis altorius – man tai buvo stebuklas. Ir vidaus tapyba – tai yra tikrai puikus objektas. Iš karto ją lyginu su kitomis Lietuvos bažnyčiomis, gal net su kitų kraštų“, – samprotavo profesorius.
Renavo dvare, anot jo, turėtų būti didesnė pasirinkimo, paslaugų galimybė, tarp jų – ir kulinarinio paveldo. Pavyzdžiui, sudominti atvykėlius, leidžiant paragauti tokių patiekalų, kokiais kažkada maitinosi sodybos šeimininkai – grafai. Gal turistai norėtų paragauti ir būtent dėl to atvažiuotų.
„Reikėtų informacijos, kaip šitie rūmai atrodo Lietuvos dvarų kontekste. Sakinys, kad jie yra už 40 kilometrų į šiaurę nuo Telšių, man nieko nesako. Visada reikia įsijausti į turisto „kailį“, – patarė svečias.
Gintautas Zabiela (pirmas iš kairės) su mokymų dalyviais aptarinėja Rimolių piliakalnio ypatybes. Autoriaus nuotr.
Yra kuo pasigirti
Kaip mūsų rajono kultūrinio kraštovaizdžio perlus prof. P. Grecevičius įvardijo unikalų Viekšnių miestelį, turintį vandens malūną su originalia technine įranga, Renavą, Plinkšes, Žemalę, Židikus ir Sedą. Apie juos taip pat trūksta informacijos.
Svečias minėjo ir atstatytą, puikia aura pasižymintį Pavirvytės dvarą. Pasak jo, dvaro šeimininkui ateityje šį objektą gali būti sunku išlaikyti. Šį dvarą ir panašius objektus reikėtų paversti turistų gausiai lankomomis vietomis.
Pievėnų velykžydžių tradiciją profesorius įvardijo kaip fantastišką.
„Kai kam tai atrodo nepriimtina, bandoma paprotį kritikuoti, bet tradicijų nereikia bijoti, nes tai yra fantastiška. Sovietų laikais bijojome ištarti žodį „žydai“, bet žydų indėlis mūsų krašto kultūrai yra svarbus ir apie tai reikia kalbėti“, – tikino profesorius.
Ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, kitų tarpukario architektų, kurie mokėsi Europoje, darbais. O Mažeikiai turi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, architekto Mykolo Songailos projektuotą banką – tai yra architektūrinė klasika.
Svečias gyrė ir Mažeikių muziejaus logotipą, kuriame pavaizduotas arkliukas – tai esąs puikus sprendimas.
Kalbą darkantys pavadinimai
Prof. P. Grecevičius įvardijo ir pademonstravo negatyvias mintis keliančius miesto objektus. Prie Pavenčių ir Naftininkų gatvės sankryžos esantis fontanas, jo nuomone, yra ne iki galo užbaigtas ir kelia daug klaustukų. Abejonių kelia ir kai kurie pėsčiųjų takai, mieste yra ne iki galo sutvarkytų erdvių. Pavyzdys – Pavenčių gatvėje esantis jokio estetinio vaizdo nekeliantis stadionas. Tokias vietas rekomenduojama paslėpti, kad ir užsodinant gyvatvorę ir pan.
Svečias kritikavo mažeikiškių pasirenkamus nelietuviškus maitinimo įstaigų pavadinimus: „Can can pizza“, „Charlie pizza“ „Chao chi“, „La crepe“, „Hesburger“, „Rosso steak hous“, kebabinė.
„Turime gražią kalbą, tiek daug lietuviškų žodžių, o tie užsienietiški pavadinimai… Juk nuo jų picos skonis tikrai nepasikeis. Mėgstu ir kinų patiekalus, bet ar būtinas toks nesuprantamas pavadinimas?“ – retoriškai klausė svečias.
Piliakalniai – paveldo ženklai
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Istorijos ir archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Zabiela susirinkusiesiems pasakojo apie Lietuvos ir mūsų rajono piliakalnius, jų ypatybes. Pasak pranešėjo, Piliakalnių metai paskelbti labai laiku.
„Artėja valstybės šimtmečio jubiliejus, o mūsų šalis yra net senesnė už kaimynines, nes turime Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Piliakalniai ir yra to senojo mūsų paveldo ženklai. Jie yra gal ne tiek lietuviškumo, bet baltų tradicijų liudininkai. Lietuva turi baltiškas tradicijas, jos nėra su niekuo sumaišytos“, – kalbėjo docentas.
Lietuvoje yra per 900 piliakalnių – niekur kitur jų tiek nėra buvę ir išlikę. Pavyzdžiui, Estijoje – tik apie 130 piliakalnių.
Nuo piliakalnių prasideda kai kurių gyvenviečių istorija, tradicijos, apie juos sukurta daug legendų.
„Tyrinėtojai piliakalniuose neranda aukso – jis, kaip tose pasakose, pavirtęs į molio šukes. Kai kur faraonai ištraukiami, bet pas mus to nėra. Piliakalniai buvo gynybinis objektas, ten vykdavo įvairios veiklos“, – pasakojo piliakalnių tyrinėtojas.
Varduvos upė skalauja Griežės pirmojo piliakalnio papėdę. Autoriaus nuotr.
Nė vieno vienodo
Apie piliakalnius daug informacijos yra surinkęs jų tyrinėtojas, rašytojas Petras Tarasenka. Jis juos skirstė į natūralius (pavyzdžiui, Medvėgalio) ir krantinius – esančius prie upių (Gondingos).
Šiais laikais didžioji dalis piliakalnių yra apaugę medžiais, tad jų nesimato.
„Jei mes piliakalnio negalime apžiūrėti akimis, tik kojomis, tad iš tokio objekto maža naudos“, – įsitikinęs G. Zabiela.
Jis apgailestavo, kad, laikui bėgant, daug piliakalnių buvo sunaikinta – jie tiesiog suarti, kai kurie virto smėlio ar žvyro karjerais. Išlikę piliakalniai taip pat nėra apsaugoti – juos darko keturračių motociklų mėgėjai, natūralios oro sąlygos, tad svečias džiaugėsi, kad pastaraisiais metais jie tvarkomi, atidengiami žmogaus akiai.
„Piliakalniai unikalūs tuo, kad yra skirtingi. Tarp tų 900 piliakalnių nerasime dviejų vienodų – kiekvienas jų kitoks“, – teigė mokslininkas.
Piliakalniai ištyrinėti
Pasak G. Zabielos, Mažeikių krašto piliakalniai yra neblogai ištyrinėti. Tai susiję su naftos gamyklos statyba, 2005 metais buvo išleistas identifikuotų piliakalnių žemėlapis. Nuo to laiko naujų piliakalnių rajone nerasta.
Rajone dabar įregistruota 14 piliakalnių.
„Lietuvoje nuo 2005 iki 2017 metų atrasta vos ne šimtas piliakalnių, bet jūsų krašte tokių nėra. Visi rajono piliakalniai – krantinių tipo – jie yra prie upių. Gal tik Ritinės piliakalnis buvo dvaro teritorijoje. Piliakalniai išsidėstę prie Ventos, Varduvos, Virvytės upių“, – rajono piliakalnius apibūdino svečias.
Pats didžiausias – Dapšių piliakalnis, vieni vaizdingiausių – Daubarių piliakalniai: dabar jie yra du, nors anksčiau buvo vienas – juos išskyrė Viešetės upelis.
Įspūdingai atrodo dabar jau nuvalytas Gyvolių piliakalnis.
Labiausiai žmonių suniokotas – Jautakių piliakalnis, iš kitos pusės jį yra paplovusi Venta.
Radiniai iš tyrinėtų Daubarių ir Dapšių piliakalnių yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Antrosios mokymo dalies metu mokymų dalyviai drauge su Lietuvos piliakalnių žinovu G. Zabiela aplankė Rimolių, Sedos, Renavo bei abu Griežės piliakalnius.
Vaidas RUNKAUSKAS
