Pasak Deivido Žvinklio, jam savanorio kario tarnyba – ne tik pašaukimas, bet ir hobis, geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Prieš porą metų du mažeikiškiai Vasario 16-ąją paminėjo žygiu į sostinę. Jie sulaukė ne tik visuomenės dėmesio, bet ir šalies Prezidentės dovanos – už netradiciškai pagerbtą valstybės šventę.
Karys savanoris Deividas Žvinklys mielai prisimena kelionę per Lietuvą ir puoselėja mintį, kad kokiu nors originaliu būdu su bendraminčiais dar pažymės Valstybės atkūrimo šventę.
Specialiai žygiui nesiruošė
Prieš dvejus metus mažeikiškiai Donatas Vaičiurgis ir D. Žvinklys surengė žygį iš Mažeikių į Vilnių. Keliaudami ir rinkdami sutiktų žmonių parašus ant drobės, jie aplankė 19 šalies miestų ir miestelių.
Žygio finalas buvo, kai mažeikiškiai Kryžių kalne išskleidė iš mūsų miesto atneštą Trispalvę, o surinktus ant drobės tautiečių parašus perdavė Prezidentei.
Atsimindamas anuos įvykius, karys savanoris D. Žvinklys teigė: pradžia buvo labai paprasta. Donatas pasiūlė, jis pritarė ir tada abu pradėjo viską organizuoti. Teko derinti žygio datą su darbu, žinutė apie žygį buvo išplatinta viešoje erdvėje, kad žmonės bent kiek su juo susipažintų. Kai ši žinia sulaukė dėmesio, socialiniame tinkle buvo suburta grupė, kad visi galėtų stebėti žygį ir jį palaikyti.
Pasak Deivido, žygiui specialiai ko nors įsigyti nereikėjo. Vyrai įsidėjo į kuprines maisto bei to, ko reikia netikėtiems atvejams. Apsirūpino minimaliai – tik tam, kad įveiktų numatytą maršrutą.
„Praėjus dvejiems metams, galvoju: dabar jau norėčiau ko nors ekstremalesnio. Atsiminimai iš mūsų žygio – patys geriausi, tačiau juk žmogus taip yra sutvertas, kad jis tobulėja, nori kažko naujo, nori žengti pirmyn, tad ir norėtųsi surengti ką nors dar įspūdingesnio“, – kalbėjo D. Žvinklys.
Prieš dvejus metus Donatas Vaičiurgis ir Deividas Žvinklys (dešinėje) valstybinę šventę paminėjo žygiu iš Mažeikių į sostinę. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Džiaugsmingiausia dalis – finalas
Mažeikiškis pripažįsta, kad laikas daro savo: atsimenama tik gera, nors žygeiviams teko patirti ir neigiamų žmonių reakcijų.
„Tokiais atvejais į diskusijas nesileisdavome, palinkėdavome gero kelio – ir viskas. Džiaugsmingiausia žygio dalis buvo Vilniuje – jau prieš sostinę sulaukėme pažįstamų ir draugų žinučių, sutikimas buvo šaunus. Tada aplankė mintis: ne veltui mes tą žygį atlikome, suteikėme žmonėms ir sau gerų emocijų“, – pasakojo mažeikiškis.
D. Žvinklys prisipažįsta, kad ir šiais metais buvo planų surengti kokią nors akciją, tačiau nepavyko iki galo išrutuliuoti idėjos, todėl viskas atidėta ateičiai.
26 metų vyras šypsosi: „Ateityje vis tiek ką nors tokio „iškrėsime“ – gerąja prasme“.
Tarnyba traukia įvairove
Aštuntus metus krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantis mažeikiškis teigė, kad karyba jį traukė nuo mažumės. Aštuoniolikmetis jis nusprendė tarnauti kariuomenėje, tačiau sulaukė netikėtos žinios – privalomosios karinės tarnybos nebėra, galima stoti tik į profesionalią.
„Tuo metu mano tikslai buvo mokytis, apie profesionalią kario karjerą net negalvojau. Iš draugų išgirdau apie savanorių pajėgas ir užsidegiau. Nuėjau, pasitikrinau sveikatą ir patekau į savanorių tarnybą“, – pasakojo D. Žvinklys.
Tarnyba krašto apsaugos savanorių gretose mažeikiškį traukia – taip pabėgi nuo civilio gyvenimo, kasdienybės, ateini visiškai į kitą pasaulį, kuriame kitos užduotys, kitos problemos, bet sutinki tokius pat kolegas, bendraminčius.
Ši tarnyba savotiškai sunki, būna ir lengvų dienų, būna ir kai tenka prakaitą išlieti, bet kai tau patinka karyba, kai tai yra tavo hobis kaip kitiems žvejyba ar medžioklė, tai nematai jokių sunkumų, juk viskas yra įveikiama ir išsprendžiama.
Pratybos negąsdina
Mažeikiškis pažymėjo, kad tarnaudamas išmoko naudotis visų rūšių ginklais, baigė net ir kulkosvaidininkų kursus, tad yra pasiruošęs, esant būtinybei, stoti ginti Tėvynės.
Tarnybos savanorių pajėgose jis nelaiko vien vyrų užsiėmimu. Tiek Mažeikiuose, tiek Telšiuose yra ir merginų karių savanorių. Ir jos tikrai nesiskundžia – per tuos metus nėra buvę nė vieno atvejo, kad kuri nors savanorė ateitų ir pasakytų, jog jai sunku, ir išeitų iš tarnybos.
„Ar sunku pratybose, kai tenka kelias dienas praleisti miškuose ar kitur lauko sąlygomis? Juk ne vienas vaikystėje bent vieną naktį esame praleidę įdomiai – išvykoje, iškyloje, žodžiu, ne miegodami patogioje lovoje. Pratybose miškuose – veiksmas, iššūkis, plius bendraminčiai, kompanija. Ko daugiau reikia tobulam laisvalaikiui?“ – kalbėjo savanoris karys.
Suderinti nėra sunku
Suderinti darbą statybose ir tarnybą savanorių pajėgose, pasak D. Žvinklio, nėra sunku – per mėnesį tam reikia skirti tik vieną savaitgalį. Metų pradžioje kariams pateikiamas užsiėmimų tvarkaraštis, suderinti su darbu jo nėra problemiška. O jeigu ir praleisi vieną ar kitą užsiėmimą, niekas nepriekaištaus.
„Šiuo metu su žmona auginame dukrą ir sūnų. Mano artimieji žino, kad savanoriauti pradėjau dar prieš sukurdamas šeimą, tai yra mano laisvalaikis, todėl jokių priekaištų nesulaukiu. Būna, kad pasakau, jog savaitgalį išvykstu į pratybas, tai ir mantą padeda susikrauti… Savanorių karių pajėgose būsiu tol, kol būsiu tinkamas pagal sveikatą, nes tai – ne tik mano pašaukimas, bet ir hobis“, – tvirtino mažeikiškis.
Paklaustas, kas jam yra Vasario 16-oji, Deividas ją įvardijo vienu žodžiu – šventė. Jo nuomonė: esame lietuviai ir tokios svarbios datos kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji mūsų šaliai ir visiems jos gyventojams yra reikšmingos šventės.
