Mažeikiškiui įteiktas „Lietuvos garbės medžiotojo“ ženklas 

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Raudonės pilyje surengtoje medžioklės globėjo šv. Huberto paminėjimo šventėje mažeikiškis medžiotojas Edmundas Rapalas buvo apdovanotas „Lietuvos garbės medžiotojo“ ženklu.

Tokiu apdovanojimu mūsų rajono medžiotojai nebuvo pagerbti jau daugiau kaip penkiolika metų.

Apdovanojimą tvirtino valdyba

„Lietuvos garbės medžiotojo“ vardo suteikimui rekomendacijas teikia vietos medžiotojų ir žvejų draugija, o kandidatui į šį titulą reikia pereiti ne vieną atrankos barjerą. Jis turi būti jau apdovanotas „Medeinės“ medaliu (E. Rapalas šiuo medaliu buvo apdovanotas prieš šešerius metus), kandidatas svarstomas LMŽD apdovanojimų komisijoje, jeigu kandidatūra patvirtinama, ji pateikiama LMŽD valdybos nariams, kurie balsuoja, ar suteikti šį titulą.

Garbingesnis už šį vardą yra tik prieš penkerius metus įsteigtas Šv. Huberto ordinas, juo apdovanojama už ypatingus nuopelnus Lietuvos medžioklei.

Apie medžiotojo kelio pradžią E. Rapalas „Santarvei“ pasakojo: „Galiu sakyti, kad kelias į šį apdovanojimą prasidėjo dar 1978 metais, nors iki tol mūsų giminėje nebuvo nė vieno medžiokle besidominčio žmogaus, gal tik senelis savo žemėse mėgdavo sumedžioti kokį kiškį. Į medžioklę pastūmėjo mano uošvis ir užkietėjęs medžiotojas Pranas Tamošiūnas – pasiūlė pabandyti. Pabandžiau, pirmoji medžioklė buvo sėkminga, taip ir įsitraukiau.“

Pasigenda šiltesnio bendravimo

Laikui bėgant, keitėsi ir požiūris į medžioklę. E. Rapalas pastebėjo, kad anksčiau buvo didžiulis azartas ką nors sumedžioti. Nužiūrėjęs kokį gražų elnią, jis galėjo savaitę – tiek rytą, tiek vakare – numigęs gal tik kelias valandas, jį vaikytis, kol pasieks norimą trofėjų.

„Taip vis pildžiau ir pildžiau savo trofėjų kolekciją, kol nustojau juos skaičiuoti. Dabar tie trofėjai kabo ir Purplių malūne, ir Žagarės dvare. Prieš gerą dešimtmetį esu surengęs jų parodą ir Renavo dvare. Dabar jau nebėra to azarto, man labiau patinka pasivaikščioti po gamtą, pasigrožėti jos pokyčiais. Nebėra to noro sumedžioti, nors žinau žvėrių elgseną ir galėčiau tikrai dar pasidžiaugti ne vienu laimikiu“, – sakė Lietuvos garbės medžiotojas.

Paprašytas palyginti ankstesnes medžiokles su dabartinėmis, E. Rapalas pažymėjo, kad anksčiau jose vyravo kitoks bendravimas – draugiškesnis, šiltesnis, tačiau tai, jo manymu, lemia pasikeitimai visose gyvenimo srityse – žmonės vis skuba, bėga, visi turi daug reikalų…

Prioritetas – paukščių medžioklės

Purvėnų medžiotojų būrelio narys žinomas ne tik kaip trofėjų kolekcininkas, bet ir kaip medžioklių organizatorius: jis 20 metų rengė fazanų medžiokles, skirtas Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos vadovui, dideliam medžioklės mėgėjui Gedeminui Kiesui atminti. Prieš kelerius metus šias medžiokles E. Rapalas nutraukė. Pasak jo, į medžiokles anksčiau atvykdavo tie žmonės, kurie pažinojo G. Kiesų, dalydavosi prisiminimais apie jį, o vėliau žmonės rinkosi tik dėl noro pamedžioti, todėl jos nebeteko prasmės.

Lietuvos garbės medžiotojui labiausiai patinka paukščių medžioklės. Dėl jų E. Rapalas važiuodavo medžioti į Angliją, Čekiją, Lenkiją. Juokauja: iš tokių medžioklių laimikio, kai pavyksta nušauti kelias slankas, šiek tiek didesnes už žvirblį, neprivalgysi, tačiau tai sportiška medžioklė, kai gali išbandyti akies taiklumą ir savo vikrumą. 

„Žvėrių tykojimas, laukimas ir stebėjimas iš bokštelio – nepakartojamas jausmas. Gal dėl to ir įrengiau savo žvėrių aptvarą – man gražu stebėti jų elgseną, bendravimą“, – pasakojo medžiotojas.

Safaris nesužavėjo

Per ilgametę medžiotojo karjerą mažeikiškis išbandė įvairias medžioklės rūšis ir aplankė ne vieną šalį, dalyvavo safariuose Pietų Afrikos Respublikoje ir Namibijoje. E. Rapalas pastebėjo, kad tokios medžioklės gali būti įdomios tik dėl egzotiško laimikio, kai parsiveži atminimui retesnį trofėjų. O šiaip jose viskas paduodama ant lėkštelės.

„Kas kita buvo medžioklės Rusijoje, kai medžiojau Nižnyj Novgorodo ir Magadano apylinkėse. Ten brendi per bekraščius miškus, pabūni savaitę nesiprausęs, kai bandai sumedžioti mešką. Arba medžioklės Kirgizijoje, kai kalnuose su arkliu slysti kelis metrus, o nuo kritimo į bedugnę tave išlaiko tik arklys“, – pasakojo E. Rapalas.

Vilkų per visas medžiokles matyta ne kartą, o sumedžioti šį plėšrūną pavyko ir Akmenės rajone, ir Baltarusijoje.

Šio sezono varomosios medžioklės mažeikiškiui taip pat buvo sėkmingos – pirmoje sumedžiojo stirną, buvo pagerbtas kaip Purvėnų būrelio medžioklės karalius.
Nuotr. iš Purvėnų medžiotojų būrelio archyvo