Labdaros fondo „G vaikų pasaulis“ ir jų partnerių organizuotoje vasaros stovykloje. Nuotraukoje – Gabrielė Gineitytė (antroje eilėje trečia iš dešinės) su šios stovyklos vadovais-savanoriais. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Gabrielė GINEITYTĖ – jauna mažeikiškė, neseniai užsienyje baigusi studijas. Tačiau jau penkerius metus gyvuoja jos ir kelių bendraminčių įsteigtas Labdaros ir paramos fondas „G vaikų pasaulis“. Šiuo metu Gabrielė vadovauja šiam fondui – yra jo direktorė – bei aktyviai plečia jo veiklą, kurios tikslas – padėti vaikams ir jaunimui.
Fondas neapsiriboja Lietuvos teritorija, nemažai bendradarbiaujama su organizacijomis-partnerėmis iš įvairių Europos šalių.
– Kas paskatino įkurti šią organizaciją – Labdaros ir paramos fondą „G vaikų pasaulis“?
– Įkurti šį fondą buvo mamos mintis, nes ir anksčiau Kalėdų metu padėdavome vaikams iš skurdžiai gyvenančių šeimų. Keletą metų tai darėme neoficialiai, tačiau, rėmėjų skatinami, supratome, jog, norėdami padėti didesniam būriui vaikų, turime šią veiklą registruoti. Taip per kelis mėnesius sugeneravome idėjas ir 2010 m. pabaigoje įkūrėme Labdaros ir paramos fondą „G vaikų pasaulis“, kuris oficialią veiklą, padedant beveik 20 savanorių, ir pradėjo nuo Kalėdinės akcijos Mažeikiuose. Džiaugiuosi iš aplinkinių girdėdama, jog organizacija auga labai sparčiai, kad per penkerius gyvavimo metus nuveikėme daug ir kad dirbame nemažais mastais.
– Kokie yra pagrindiniai šios labdaringos organizacijos tikslai ir veiklos?
– Per penkerius veiklos metus išgryninome pagrindinį fondo kelią – mūsų organizacijai svarbiausia yra vaikų ir jaunimo socializacija. Vykdome savo misiją – skiriame materialinę pagalbą sergantiems ir sveikiems vaikams, suteikiame sveikatinimo galimybes, siekiame gerinti vaikų mokymosi ir popamokinės veiklos sąlygas, padėti integruoti jaunimą į visuomenės gyvenimą. Daugiausia dėmesio skiriame fondo remiamų vaikų neformaliam ugdymui, skiriame kelialapius į stovyklas, kuriose jie turi galimybę ne tik aktyviai ir įdomiai leisti laisvalaikį, bet ir lavinti savo gebėjimus, mokytis savarankiškumo, atsakomybės, be to, augti kaip asmenybės.
Organizuojame tarptautinius jaunimo mainus Lietuvoje. Bendradarbiaujame su organizacijomis-partnerėmis iš įvairių Europos šalių.
Monako tarptautiniame universitete Kalėdinės šventės universiteto bendruomenei metu organizavau lėšų rinkimo akciją-loteriją. Antrus metus esame partneriai plaukimo projekte Mažeikių vaikams „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“. Neseniai organizavome koncertus ir koncertų turus, o didelę dalį bilietų padovanodavome organizacijoms, dirbančioms su likimo nuskriaustais vaikais.
Kita vertus, mums be galo imponuoja aktyvūs, motyvuoti vaikai ir jaunimas, realizuojantys save muzikuodami, kurdami, sportuodami. Juos skatiname materialiai, sumokame jiems už įvairias išvykas į konkursus, festivalius, tarptautinius jaunimo susitikimus. Kaip tik šiuo metu renkame rajono vaikų, kilusių iš skurdžiai gyvenančių šeimų, grupes – nuo sausio mėnesio jie nemokamai lankys plaukimo užsiėmimus.
Be to, plėtojame savanorystės idėją – mūsų organizacijos veikloje ir įvairiuose projektuose dalyvauja savanoriai: vyresnių klasių mokiniai, studentai, dirbantieji, specialistai.
– Ši organizacija – tarptautinė. Kokios šalys prisideda prie jos veiklos?
Turime užsienio organizacijų-partnerių, su kuriomis organizuojame tarptautinius jaunimo mainus Lietuvoje ir svetur. Dėl šių mainų turėjome svečių iš Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Italijos, Ispanijos, Bulgarijos. Patys su jaunimo grupėmis lankėmės Belgijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Vasaros stovyklų metu sulaukėme savanorių iš Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Turkijos ir Azerbaidžano. Fondo veiklą palaiko, skatina, padeda generuoti idėjas mūsų draugai ir rėmėjai – Kazickų šeimos fondas (JAV).
2013 m. ir šiemet lankėmės Islandijoje. Jų organizacija – Islandijos Žmogaus teisių centras (IHRC) – padėjo mums užmegzti ryšius su valstybinėmis, biudžetinėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, mažų Islandijos miestų bendruomenėmis, mokyklomis. Draugystę tęsiame ir toliau.
– Galbūt, dirbdama šios organizacijos direktore, susiduri su kokiais nors sunkumais?
– Man atrodo, kad didžiausias sunkumas šiuo metu – mūsų veiklos sezoniškumas, t.y. kad neturime galimybės palaikyti stiprų bei nuolatinį ryšį su vaikais ištisus metus. Todėl ir kuriame vaikų ir jaunimo centrus, kur galėsime pakviesti vaikus ir jaunimą, padėti jiems augti ir tobulėti.
Aišku, sudėtinga ir tai, jog organizacijos biudžetas visiškai priklauso nuo rėmėjų bei projektinių lėšų, trūksta pastovumo, ne visada galime organizuoti veiklas taip, kaip norėtume.
– Ar manai, kad Lietuvoje panašių projektų, padedančių vaikams, praturtinančių jų laisvalaikį, šiek tiek trūksta?
– Nežinau, ar galiu sakyti, kad Lietuvoje jų trūksta, bet, bendraudami su valstybinėmis įstaigomis Vilniuje ir kitų respublikinių programų iniciatoriais, ne kartą girdėjome, jog panašių organizacijų trūksta mūsų krašte – Žemaitijoje. Todėl ir plečiame savo veiklą, kad galėtume padėti dar didesniam mūsų krašto ir visos Lietuvos jaunimo ir vaikų būriui.
Dirbame projektuose su kitų miestų įmonėmis, savivaldybėmis (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Plungės), kai kurios iš šių savivaldybių pačios mus susirado ir kviečia padėti jų krašto vaikams.
– Kuo šiuo metu gyveni? Kokie artimiausi tavo planai?
– Didžiąją mano laiko dalį užima darbas. Kol esi jaunas darbuotojas, esi organizacijos steigėjas bei vadovas, laiko neskaičiuoji…
Vasarą, kai organizuojame vaikų ir jaunimo stovyklas, laiko sau visiškai nelieka, nes tai darbas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Esi atsakingas ir už būrį vaikų ir už su vaikais dirbančius savanorius. Šiemet įsisukome į darbų maratoną – šešios stovyklų pamainos Lietuvoje, trys pamainos užsienyje – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje.
Vasarai pasibaigus, rugsėjo ir spalio mėnesiais, vyksta įvairūs jaunimo projektai (štai šį rudenį organizavome dvejus tarptautinius jaunimo mainus Mažeikiuose). Atokvėpio nebuvo, tačiau kiek teigiamų emocijų, smagaus bendravimo, juoko…
Tad šiuo metu „atsigaunu“ po įtempto vasaros stovyklų ir projektų maratono, „kraunuosi“ naujiems darbams, veikloms, ieškau – ir randu – laiko sau, tiesiog susitinku su artimiausiais draugais, leidžiu laiką su šeima, paprasčiausiai skaitau knygas ir žiūriu kino filmus. Nuo spalio, kai persikėliau gyventi ir dirbti į Kauną, džiaugiuosi galimybe lankyti teatrus.
Ruduo yra ne mažiau darbingas – tai ataskaitų bei naujų idėjų generavimo metas, intensyvus bendravimo su rėmėjais laikas, pasiruošimas kalėdiniam veiklų laikotarpiui.
Per kelis veiklos metus supratau, jog džiaugiuosi, kai turiu tiek daug veiklos – idėjos veja viena kitą. Tiesiog jaučiu, kad tai – kūrybinis darbas, leidžiantis atsiskleisti, suteikiantis galimybę pamatyti save ir kitus įvairiausiose situacijose.
– Užsienyje baigei bakalauro studijas. Ar patiko studijuoti svetur? Kas labiausiai įsiminė iš šio laikotarpio?
– Dar būdama mokykloje, norėjau studijuoti užsienyje. Mėgstu užsienio kalbas, tad norėjau jas tobulinti. Po mokyklos įstojau į LCC universitetą Klaipėdoje (kur visos paskaitos vyksta anglų kalba) studijuoti verslo administravimo. Mokiausi ten du metus ir antrų metų pabaigoje daviau paraišką universitete dėl vykimo pusmečiui mokytis į užsienį (pagal Erasmus programą).
Tačiau išvykti nepavyko ir tai man buvo geras „spyris“. Tuomet, pamenu, sau pasakiau, kad „jei jūs manęs neišsiunčiat, tai aš pati išvyksiu“. Išsirinkau universitetą, pateikiau reikiamus dokumentus, buvau priimta ir taip išvykau tęsti studijų į Monako tarptautinį universitetą, kur per dar dvejus metus baigiau verslo administravimo bakalaurą.
Studijų metai man – vieni geriausių. Mėgstu mokytis, tad visus mokslų metus atsimenu su didele nostalgija. Noriu mokytis dar ir dar…
Studijos Monako tarptautiniame universitete paliko gerą įspūdį. Labiausiai žavėjo ryšys su dėstytojais. Galėdavau bet kada nueiti pas juos į kabinetą ir sulaukti pagalbos, išsiaiškinti kylančius klausimus ar tiesiog pabendrauti. Galbūt nuskambės keistai, bet patiko universiteto taisyklių griežtumas: paskaitų praleisti jokiu būdu nebuvo galima, nes krisdavo balai, o, praleidus daugiau nei pusę kokio nors dalyko paskaitų, turėdavai kartoti jį kitą semestrą. Atsiskaitymai vyko kiekvieną savaitę, namų darbų turėdavome kasdien. Bet, mokėdama už studijas, to ir norėjau – daug išmokti, pasisemti žinių, tobulėti pasirinktoje srityje.
Gavau daug profesinės patirties iš dėstytojų, kurių dauguma ne tik dėsto universitete, bet ir turi savo verslą ar dirba gerai žinomoje kompanijoje, todėl gali suteikti gausybę praktinių žinių.
Visi labai nustemba, kai sužino, jog studijavau būtent Monake. Juk tai nykštukinė, bet kartu ir prabanga tviskanti valstybė. Kai matai prabangą aplink, tai tave gali sužavėti ir „sugadinti“. Tačiau man tas laikotarpis tik dar labiau atvėrė akis, kokios yra svarbios moralinės vertybės, artimi draugai, ištiesta pagalbos ranka, o ne materialusis pasaulis…
– Galbūt studijuodama turėjai įdomių pažinčių?
Mane sužavėjo unikali daugiakultūrinė studentų bendruomenė – universitete studijavo apie 75 skirtingų tautybių studentai. Žavėjo spalvinga jų patirtis. Grupėje turėjau bičiulių, kurių tėvai užsiima deimantų kasyba Saudo Arabijoje arba, pavyzdžiui, kurio tėtis yra žinomas Japonijoje rašytojas, ar kurio šeima yra tituluoti kunigaikščiai ir gyvena dvare. Su keletu jų nuolatinius ryšius palaikau iki šiol.
– Ar nebuvo minčių likti gyventi šalyje, kurioje studijavai? Kas visgi paskatino grįžti į Lietuvą?
– Pačiame Monake įsidarbinti pakankamai sunku. Bet tai ne pagrindinė priežastis. Lietuvoje jau buvome įkūrę savo organizaciją – Labdaros ir paramos fondą „G vaikų pasaulis“, prie kurio veiklos studijų metu prisidėjau nuotoliniu būdu. Baigusi studijas, norėjau prie mūsų besiplečiančios veiklos prisidėti „gyvai“. Studijas Monake laikau puikia praktika, galiu panaudoti jų metu įgytas žinias bei gebėjimus, darbe pritaikau daugybę verslo subtilybių, kurių išmokau studijuodama.
Mūsų veikla neapsiriboja Lietuvos teritorija, nemažai bendradarbiaujame su užsienio šalimis, vykdome tarptautinius projektus, tad ir keliauju, ir su užsieniečiais bendrauju, ir turiu didžiulę kūrybinę laisvę.
– Kokių turi dar neįgyvendintų svajonių? Galbūt jau kažką planuoji?
– Galbūt tai greičiau ne svajonė, o tikslas, tačiau planuoju magistro, o vėliau gal ir doktorantūros studijas. Šį tikslą ketinu įgyvendinti artimiausioje ateityje.
Taip pat turiu svajonę atidaryti kalbų mokyklą, kurioje būtų galima lavinti šnekamąją kalbą, bet kol kas tai – tik idėja. Praėjusių metų rudenį mėnesiui buvau išvykusi į pietų Prancūziją, kur lankiau intensyvius prancūzų kalbos kursus.
– Ar Mažeikiai yra tas miestas, į kurį norisi grįžti? Ko labiausiai pasiilgsti iš savo gimtojo miesto?
– Gyvenimu Mažeikiuose, grįžusi po studijų, niekada nesiskundžiau. Kai yra tiek darbinės veiklos, nėra kada liūdėti. Deja, kai vykdome tarptautinius projektus savame mieste, būna gaila, kad atvykusiam užsieniečiui mūsų mieste nelabai yra ką parodyti… Vaikštome po senamiesčio parką, lankome dabar jau naujai atsidariusį muziejų…
O kad ir šalia esantys Telšiai ar Plateliai – lyg kokia atradimų skrynia – ir aplinka, ir istorija…
Ko labiausiai pasiilgstu iš savo gimtojo miesto? Turbūt tų visų prisiminimų, kurie sukyla, bevaikštant taip gerai žinomomis miesto gatvėmis. Prisiminimus ir nostalgiją kelia keliukas į pradinę mokyklą, kelias pro parkelį, kuriuo eidavau praleisti popietės pas močiutę, kioskelis, kuriame su geriausia drauge pirkdavome mėgstamus ledus, langai buto, kuriame su sese užaugome, darželis, namai senamiestyje, į kuriuos įsikėlėme su mūsų pirmuoju šunimi, ir dar daugybė prisiminimų, kylančių vaikštant po gimtąjį miestą.
