Medinių bažnyčių istorija išdeginta ugnimi

Mažeikių rajone yra beveik dvi dešimtys bažnyčių. Kai kurios jų liudija senus laikus ir yra medinės. Su jomis ir supažindinsime.

Daug nesutapimų

Bėgantys metai, valdžių kaita, karai negailėjo senųjų bažnyčių. Vienos buvo sudegintos, kitos paverstos sandėliais ir tik po daugelio metų sugrąžintos tikintiesiems. Laikmečių negandos sunaikino nemažai dokumentų.
Mūsų krašto istorinius objektus tyrinėjančio Povilo Šverebo teigimu, skelbiama įvairiausių dalykų, dėl kurių istorikų nuomonės išsiskiria. Ginčai dėl vienos ar kitos datos ar fakto iki šiol kaitina aistras.
Rašydama apie medines bažnyčias „Santarvė“ vadovaujasi Mažeikių krašto enciklopedijoje surinktais istoriniais faktais ir datomis.

Ginčai dėl datos

Dvi iš seniausių medinių bažnyčių stovi Sedoje. Tai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Jono Nepomuko bažnyčios.

Mažeikių krašto enciklopedijoje sakoma, kad pirmoji bažnyčia Sedoje pastatyta apie 1508 m. Šią datą patvirtina ir mūsų krašto istorikas P. Šverebas. O štai šių laikų lenkų istorikas Gžegožas Blaščykas  pirmosios Sedos bažnyčios fundacijos data nurodo 1528 m.
Yra žinoma, kad 1535 m. sudegė dalis Žemaičių vyskupijos archyvo, kuriame saugota daug pirmųjų bažnyčių fundacijos dokumentų. Todėl spėjama, jog tuomet dingo ir Sedos parapijos įsteigimo dokumentai.
Tačiau yra išlikę istorinių įrašų, pagal kuriuos žinoma, kad 1538 m. bažnyčiai buvo dovanotas Beržėnų kaimas ir įkurta parapinė mokykla.
Pirmoji Sedos bažnyčia buvo skirta švč. Mergelės Marijos Gimimo, Ėmimo į dangų, šv. Vaclovo, šv. Elžbietos ir švč. Trejybės garbei. Dabartinė bažnyčia pastatyta ar tik perstatyta 1770aisiais.
Ši bažnyčia nesudegė, todėl į ją buvo perkelta nemažai senųjų reliktų, tačiau ne tokių senų, kaip pati bažnyčia. Čia yra suvežta daiktų iš Kęstaičių ir Šv. Jono Nepomuko bažnyčių, Ketūnų ir Grūstės koplyčių, tačiau jie siekia tik XVIII a. antrąją pusę.

Prisikėlė naujam gyvenimui

Šv. Jono Nepomuko bažnyčia prasidėjo nuo Sedos dvare 1781 m. pastatytos koplyčios. Ji po poros metų buvo paplatinta, paaukštinta ir pertvarkyta į bažnyčią. Be to, buvo pristatyta varpinė. Vėliau bažnyčiai buvo priskirta šiek tiek žemės.
Devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje ji buvo mokinių bažnyčia. Po 1863iųjų metų liko be kunigo, o po trejų metų per miestelio gaisrą sudegė ir kunigui skirtas namas. Ir tik 1891aisiais čia vėl apsigyveno kunigas.
Bažnyčia buvo Sedos parapijos filija, o 1900aisiais buvo perstatyta.
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o vėliau – malūnu. Apleistas pastatas 1988 m. rugsėjo mėn. vėl buvo grąžintas tikintiesiems. Klebono Algio Gedučio ir parapijiečių pastangomis, bažnyčia suremontuota, o po to ir pašventinta.

Priskirta paveldo objektams

Dar viena iki šių dienų išlikusi medinė bažnyčia stovi Ukrinuose. Tai  Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Surinktos istorinės žinios liudija, kad pirmosios Ukrinų bažnytėlės didysis altorius buvo paaukotas Dievo garbei 1784 m.
O štai Ukrinų ir Bukončių bajorkaimių bajorai 1803iaisiais pastatė naują bažnyčią, kuri kartu su varpine beveik po pusės amžiaus sudegė.
Dabartinė medinė bažnyčia buvo pastatyta 1857 m., po kelių dešimtmečių ji buvo padidinta.
Devynioliktojo amžiaus pradžioje Ukrinų bažnytėlė buvo vadinama altarijos koplyčia, o prie jos gyvenęs kunigas – altarista.
1841–1842 m. caro valdžia atėmė bažnytines žemes, tada Ukrinų bažnyčia tapo Pikelių parapijos filija.
Bažnyčia – liaudies architektūros formų, medinė, stačiakampio plano, su dviem bokšteliais. Įrengti keturi altoriai. Šventoriaus tvora – akmenų mūro. Jame yra dviaukštė varpinė (apatinis aukštas – mūrinis, viršutinis – medinis), kapinės.
Ukrinų bažnyčios pastatų kompleksas 2003 m. įrašytas į LR kultūros paveldo objektų registrą. Į šį registrą taip pat įrašytos bažnyčioje esančios skulptūros: „Šv. Petras“, „Šv. Povilas“, „Mykolas Arkangelas“.

Ne kartą pasiglemžta ugnies

Dar viena medinė bažnyčia – šv. Lauryno – tebestovi Leckavoje.
Nėra tikslių duomenų, kada Leckavoje buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Vieni šaltiniai teigia, kad 1630 m., kiti įvardija 1637 metus.
1644-ųjų metų naktį į Verbų sekmadienį bažnyčia sudegė. Kitais metais buvo pastatyta nauja, didesnė bažnyčia.

Beveik po dviejų dešimtmečių bažnyčią vėl pasiglemžė ugnis. 1785 m. vėl buvo pastatyta nauja medinė Šv. Lauryno bažnyčia. 1841 m. ji pripažinta Viekšnių filija. Vėliau jai buvo suteiktos parapijos teisės, bažnyčia priklausė Viekšnių dekanatui.
Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia sudegė, išliko tik špitolė ir varpinė bei kraičio skrynia su keliais bažnytiniais rūbais ir dalis liturginių indų.
Po karo parapijiečiams ilgai nebuvo leista statyti bažnyčios senojoje vietoje, todėl 1955aisiais kaime iškilo laikina, o po trejų metų jau senoje vietoje buvo pastatyta dabartinė šv. Lauryno bažnyčia.

Prikelta naujam gyvenimui

Užlieknės šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kaip ir daugelis kitų medinių bažnyčių, nedidelė, stačiakampio plano, su vienu bokštu.
Iš pradžių Užlieknėje buvo tik koplyčia, kuriai 1784 m. paskelbti dveji metiniai atlaidai.
1807 m. kanauninkas Kasparas Bytautas pastatė naują koplyčią, kuri po penkiasdešimties metų buvo perstatyta ir priklausė Viekšnių parapijai.
Laikui bėgant koplyčia ėmė griūti. Ją imta remontuoti tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Šio darbo ėmėsi du Užlieknės kaimo ūkininkai, kai kurie gyventojai savo aukomis išpuošė vidų.
Vietos vargonininkas Vaitkevičius iš ūkininkų surinktų pinigų Rygoje nupirko ir koplyčioje pastatė vargonus. O altorių ir medžio raižinius padarė medžio darbų meistras Vincentas Juodeikis.
Vėliau koplyčia buvo užkelta ant apvalių rąstų ir perkelta maždaug už 300 m nuo buvusios vietos.  1931 metais koplyčia buvo atnaujinta, joje įrengti 4 altoriai. Šventorius aptvertas medine tvora.
Dar vėliau bažnyčios šventoriuje atsirado medinis kryžius Lietuvos krikšto jubiliejui paminėti. Šiuo metu šventoriuje prie vartų stovi senas nedidelis metalinis kryžius, įmontuotas į akmenį, statytas 1904 m. Jis atgabentas kartu su bažnyčia iš senosios vietos. Panašus kryžius yra likęs ir senojoje vietoje. Tebėra ir seni medžiai, kadaise supę maldos namus.
Išlikęs yra ir klebonijos pastatas, kuris tarybiniais metais atnaujintas, apmūrytas. Jame buvo įkurta biblioteka, felčerinis punktas, kirpykla. Dabar čia gyvena žmonės.
Taip pat yra išlikusi alyvų alėja, vedanti iš bažnyčios į kleboniją, kuria vaikščiodavo kunigas. Netoli bažnyčios, prie pagrindinio kelio, buvusi špitolė. Joje gyveno davatkos, varpininkės, zakristijonas. Vėliau šiame pastate įsikūrė paštas ir kultūros namai, kurie ilgainiui buvo iškelti.
Prieš penkerius metus bažnyčia apdegė. Sudegė stogas, vidaus perdangų dalis, stipriai apdegė viena siena ir bažnyčios bokštas. Ugnis sunaikino kairįjį šoninį altorių ir šalia jo kabojusį nežinomo autoriaus paveikslą, kuriame buvo vaizduojamas prisikėlęs Kristus.
2007 m. parapijos bendruomenė susigrąžino parapijos namus ir įteisino pastatą. Šiais metais jį planuojama atnaujinti.