Medžioklėje labiausiai praverčia žemaitiškos savybės

A. Čėsnai pačios savičiausios ir įdomiausios medžioklės buvo Afrikoje. Agnės Grabauskaitės nuotrauka

[nggallery id=422 template=caption]Renavo dvare buvo pristatyta trijų mažeikiškių medžiotojų trofėjų paroda, teigiamai įvertinta ne tik vietos gyventojų, bet ir svečių iš visos Lietuvos.
Parodos organizatorius džiugino per nepriklausomybės metus besikeičiantis žmonių požiūris į šį užsiėmimą, esą tai skatina ir pačių medžiotojų garbingas požiūris į gyvūniją bei gamtą.

Trofėjai iš viso pasaulio

Renavo dvare buvo atidaryta Edmundo Rapalo, Arvido Čėsnos bei Virgilijaus Eidimto medžioklės trofėjų paroda.
Prieš metus restauruotą Renavo dvarą aplankę svečiai atskirose dvaro rūmų salėse galėjo pasigrožėti meškų, briedžių, elnių, ožiaragių, avijaučių iškamšomis, kitais įspūdingo dydžio ir grožio gyvūnais, iš ragų pagamintais baldais.
Šie trofėjai atkeliavo iš įvairių pasaulio kraštų: Pietų Afrikos, Tanzanijos, Namibijos, Sibiro, Kirgizijos, Azerbaidžano, Rusijos, Grenlandijos, kitų šalių ir Lietuvos.
Taip pat buvo pristatyta Kosto Slivskio fotografijų ir tekstų paroda „Gamta – visų namai“.

Stebino žmonių gausa

Renginyje dalyvavo medžiotojai Edmundas Rapalas bei Arvidas Čėsna. Dėl asmeninių priežasčių savo laimikių pristatyti neatvyko Virgilijus Eidimtas.
E. Rapalas „Santarvei“ pasakojo nesitikėjęs parodos atidaryme sulaukti tiek daug lankytojų.
„Džiugina, kad matau ne tik medžiotojus, o ir daug paprastų žmonių“, – pabrėžė mažeikiškis, sakęs, kad kitose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje arba Čekijoje, paroda trauktų tik su medžiokle susijusius žmones.
Medžiotojas teigė, kad savo pasiekimais norėjosi pasidalyti su didesniu žmonių būriu. Esą kiekvienas medžiotojas turi savo medžioklės kambarį, bet ateina toks momentas, kai norisi ne tik kaupti, bet ir dalytis.
Šiai minčiai pritarė ir Arvidas Čėsna, stebėjęsis, kad medžiotojų draugija nesutiko eksponuoti savo narių parodos, todėl trim medžiotojams teko metams ar net ilgesniam laikui paskolinti dvarui savo nepigius trofėjus.
„Gal šitaip ir geriau, nei kad jie būtų pakabinti kažkur namie“, – mąstė A. Čėsna.

Brangus malonumas

Anot Edmundo Rapalo, medžiojančio jau 30 metų, per tą laiką itin pasikeitė pati medžiotojų kultūra.
„Nesinori prisiminti, kokios medžioklės būdavo sovietiniais metais – tai buvo žudymas“, – pasakojo vyriškis, tvirtinantis, kad per tiek laiko pasikeitęs ir pats medžiotojo įvaizdis. Esą seniau medžiotojas buvo vaizduojami su buteliu rankoje ir cigarete dantyse, o dabar tikras medžiotojas yra protingas ir pasitempęs.
Abu medžiotojai pripažino, kad šis hobis nėra pigus malonumas.
„Jei norėsi nuvažiuoti toliau, sumedžioti įdomesnį žvėrį, tai kainuos labai daug“, – sakė E. Rapalas, palyginęs hobį su atostogoms: medžiotojai irgi taupo, bet ne atostogoms, o kelionei į įdomesnę medžioklę.
Šventės organizatorius pripažino, kad medžiotojai dažniausiai yra turtingi žmonės, bet tarp jų pasitaiko ir ne nelabai daug uždirbančių.
„Buvau verslininkas. Kai sekėsi versle, sekėsi ir medžioklėje“, – juokavo A. Čėsna, pasakojęs, kad šiam malonumui reikia skirti ne tik pinigų, bet ir nemažai laiko. Medžiotojas išskyrė kelionę į Tanzaniją, kur laukinėje gamtoje teko praleisti net pusantro mėnesio.
Taip pat nemažai kainuoja ir iškamšų padarymas. Lietuvoje iškamšų gamybos amatas nėra populiarus, tačiau šalyje dirbantys taksidermistai (iškamšų meistrai – R. S.) yra labai aukšto lygio, patirties įgavę darydami iškamšas Pietų Afrikoje, Amerikoje ir kitur.

E. Rapalo trofėjų kolekcijoje - ne vienas egzotiškas žvėris. Agnės Grabauskaitės nuotrauka

Medžioja garbingai

Medžiotojų manymu, šiam pomėgiui itin svarbios yra ir asmeninės savybės. A. Čėsnos teigimu, ko gero, visi medžiotojai pereina kelias stadijas.
„Pradžioje esi azartiškas medžiotojas – norisi kuo daugiau sumedžioti. Vėliau pradedama ieškoti įdomesnių gyvūnų, o galop jų pasidaro gaila, todėl pradedama medžioti dėl geresnio trofėjaus“, – pasakojo pašnekovas..
E. Rapalo šeimoje medžiotojas buvo tik senelis, tačiau jis nebuvęs „žudiku“. Medžiotojų manymu,  sunku paaiškinti, kuo skiriasi medžioklė ir žudymas. Esą tik išvykus į kitas šalis, pabendravus su Vakarų medžiotojais, imama suprasti, kas yra garbinga medžioklė.
„Tikras medžiotojas nesumedžios jauno žvėries. Gamtoje privalu išlaikyti pusiausvyrą. Medžioklė yra tarsi natūrali atranka“, – sakė mažeikiškis.
Abu pašnekovai pripažino, kad rimtas medžiotojas medžioja selekciniu būdu – trofėjais tampa jau suaugę gyvūnai, kurie nebeturės jauniklių, dažniausiai – patinai.

Padeda žemaitiškas būdas

E. Rapalas pabrėžė esąs žemaitis, o medžiotojas privalo pasižymėti išskirtinėmis asmens savybėmis. Čia labiausiai ir praverčia žemaitiškas kantrumas bei užsispyrimas.
Užkietėjęs medžiotojas pasakojo, kad kartais bokštelyje pasirodysiančio žvėries reikėdavę išlaukti net penkias ar daugiau valandų, o per tą laiką negalima net pajudėti. Esą, jei žvėris tave pamatys ar užuos, gali likti be laimikio.
„Jei iš bokštelio krinta medžiotojo plaukas, tai muflonas jį pamatys, elnias – išgirs, o šernas – užuos“, – juokavo E. Rapalas, pridūręs, kad ir medžioklės būdas priklauso nuo medžiojamo žvėries, nes jie esą labai įvairūs.
Medžiotojai sutarė, kad jų rato nariu negalėtų tapti nekantrus ir neramus žmogus.

Nesusimąsto apie kitus gyvūnus

E. Rapalas medžioklę laiko gyvenimo būdu, o teigiantiems, kad medžiotojai be reikalo žudo ar žaloja gyvūnus, visada papasakoja vieną istoriją.
„Sovietiniais laikais neretai tekdavo žvėrieną vežti į Šiaulių mėsos kombinatą. Atvežus pilną mašiną žvėrių, dvi moterys pradėjo komentuoti, kad vaikai mokomi mylėti žvėrelius, o medžiotojai štai taip bjauriai elgiasi“, – pasakojo medžiotojas. Vėliau vieną iš tų moterų jis pastebėjo jautienos gamybos ceche, moteriškė dirbo – peiliu dūrė jaučiui į akį, o šis vėliau dar leisgyvis nuvažiavo konvejeriu.
Pasak pašnekovo, žmonės nesusimąsto, kaip ir kokiu būdu atsiranda kepsnys lėkštėje.
Šiam teiginiui pritarė ir E. Rapalo bendramintis A. Čėsna, pasakojęs, kad su naminiais gyvūnais dažnai elgiamasi itin blogai, o medžiotojai tausoja ir prižiūri gamtą bei gyvūniją.
Abu tvirtino: nė vienas medžiotojas nedaro nieko, ko neleidžia įstatymas.

Dvaras atgijo

Renavo dvaro rūmų vedėjas Deividas Makavičius susirinkusiesiems sakė, kad šiuo metu vaikščiodamas po rūmus jaučiasi tarsi grįžęs į devynioliktą amžių, kai dvarininkas Antanas Renė vyrų menėje didžiuodavosi savo trofėjų kolekcija, kabėjusia virš židinio.
Renginyje lankėsi ne tik paroda susidomėję mažeikiškiai, Savivaldybės atstovai. Susirinkusiųjų pasveikinti atvyko ir Seimo narys bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas  Bronius Bradauskas. Jis „Santarvei“ sakė: nors ir neradęs išskirtinių lietuviškų trofėjų, bet džiaugiasi, kad mažeikiškiai išdrįso parodyti savo laimikius, įspūdingus ir egzotiškus, kurie pasitarnaus ne tik pramogai, bet ir edukaciniams tikslams.
Parodą lankyti bus galima visus metus.