Susimąsčiau: kur žmonės deda senas nuotraukas? Yra šeimų, kur senų nuotraukų tvarkingai suklijuoti keli albumai, o kiek dar dėžutėse, maišeliuose… Gerai, jeigu nuotraukos su užrašais kitoje pusėje: data, kokia proga paveiksluota, išvardyti žmonės, nurodytas fotografas. Deja, nuotraukų kalnai, o su užrašais – viena kita ar net nė vienos. Žiūri kaip į gražų to meto paveikslėlį – ir viskas.
Sužinojau, kad dažniausiai senas nuotraukas, žmogui mirus, sudegina. Liūdna ir graudu matyti senas nuotraukas šiukšlių konteineryje ar šiaip gainiojamas vėjo.
Apsidžiaugiau radusi moterį, turinčią kalnus nuotraukų. Įsidėmėtina ir tai, kad daugelis jų – su metrikomis. Ta moteris – Sedoje gimusi ir augusi Genutė Mickevičiutė, po vyro – Judžintienė.
Tarp daugybės įdomių įdomiausių užkliuvo vienintelė, kur nurodytas fotografas. Visas tekstas kitoje pusėje nuotraukos: „Dešimtokės mokyklos balkone. (Fotografavo Olė) Štakonaitė, Beržanskytė, aš, Butkutė. Seda.1956.04.15“
Pateiksiu viską, ką pavyko išsiaiškinti. Pradėsiu nuo fotografės. Tai Olė Ananjevaitė. Klasės pirmūnė. Gyveno Sedoje, Armalių troboje, palei ežerą, su mama ir vyresne seserimi. Fotoaparato ji neturėjo, tikriausiai, buvo nutvėrusi Juozo Eičino. Tas tai buvo tikras mėgėjas, jis ir kapeikų paimdavo už nuotraukas, kad galėtų sau foto juostą ir kitokių reikalingų medžiagų nusipirkti.
Matyt, pirmas po ranka pakliuvusias bendraklases Olė sulaipino į balkoną, gal net pro atidarytą langą (mat mokinių į balkoną paprastai neleisdavo). Genutė nepamena, ar balkonas buvo toks ilgas, kad ir Olei vietos užteko, ar buvo du balkonai ir Olė įsiropštė į kitą.
Genutė pasakojo: Olė, nors buvo geriausia mokinė klasėje, tik baigusi mokyklą ištekėjo. Su vyru išsikraustė gyventi į Mažeikius, mokėsi technikume, dirbo elektrotechnikos gamykloje. Užaugino dvi dukras ir iki šiol gyvena mūsų mieste.
O dabar apie mergaites nuotraukoje. Iš kairės į dešinę žiūrint, pirmoji – Genė Štakonaitė. Ji su kitomis mergaitėmis mokyklos nebaigė – pasiliko antriems metams. Gyveno su tėvais Žydvaryje. Amžių nugyveno neblogai, pasistatė namą Vydmantuose. Jau mirusi.
Stasė Beržanskytė buvo turtingesnė už kitas, nes tėvai dar laikė restoraną, krautuvę. Jų namas buvo gražus, dviejų aukštų ir iki šiol Sedą puošia. Ji visada dailiau rengėsi. Mokėsi gerai, baigė pedagoginį institutą, dirbo mokytoja Klaipėdoje, ten dabar ir gyvena.
G. Mickevičiutė gyveno Sedoje su mama ir broliu bei seserimi. Mokėsi gerai, baigė medicinos seserų mokyklą, dirbo Telšiuose ir Plungėje. Jaunystė praėjo Telšiuose, o didžioji gyvenimo dalis – Plungėje. Traukė tėviškės namai Sedoje, kur tėvo sodintos obelys, kur vaiko dienų nuvaikščioti takeliai. Sugrįžo į Sedą.
Aldutė Butkutė kilimo iš Žemaičių Kalvarijos. Sedoje gyveno ant kveteros, rodos, pas Norvaišus. Ji irgi buvo palikta antriems metams. Baigusi vidurinę, įstojo į pedagoginį institutą. Telšių Žemaitės gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. Ir dabar gyvena Telšiuose.
Pro langą žiūri Albertina Mažrimaitė. Jų buvo didelė šeimyna, gyveno Sedos malūne. Vargo, sunkiai vertėsi. Amžių nugyveno Sedoje. Buvo labai gera siuvėja.
Visos mergaitės nuotraukoje laimingos, linksmos ir besišypsančios. Genutė pasakoja, kad tada nebuvo mados skųstis, nes visi panašiai sunkiai gyveno. Mergaitės tuomet nešiojo ilgus plaukus, kuriuos pynė į dvi kasas. Plaukai visų buvo stori. Sklastymas dažniausia ėjo per vidurį. Kasas užpakalyje sukryžiuodavo ir prie ausų iš nugaros pusės surišdavo kaspinėliais. Kaproniniai kaspinai atsirado vėliau, tuo laiku mergaitės džiaugėsi, kad ir kokį gavusios. Palaidų kasų mokykloje niekada nenešiojo: ir berniukai už jų tampė, ir mados tokios nebuvo. O kad kuri ateitų paleistais plaukais, niekada nėra buvę. Plaukus plovė muilu, ajerais, o perplaunant įlašindavo žibalo. Kodėl jie tokie stori buvo, sunku dabar pasakyti. Manyta, kad žibalas padeda…
Kad ir nebuvo pirkti pastrajų, mergaitės vis tiek stengėsi madingai atrodyti. Nupirkus kokios medžiagos, drabužius siūdinosi pas seseris Šopaites arba pas Bašelę Žernaitę. Treningas buvo su įkypomis kišenėmis, jos būtinai turėjo būti su užtrauktukais. Dar siuvo tokios pat medžiagos ilgas plačias kelnes su klešnių apačioje įverta guma.
Mokykloje per pertraukas penktų ir šeštų klasių mokiniai mėgo šokti. Muzikos instrumentai – šukos. Šukomis daugelis mokėjo groti. Kitas gebėjo ir šokdamas groti. Kartais visas „orkestras“ pasienyje sustodavo.
Visa tai buvo Raudonojoje mokykloje, prie parko. Sedoje seniai nebėra to klasės pirmūnės Olės nufotografuoto balkono. O žydų Kagano ir Dumbrovičiaus dviejų aukštų raudonų plytų namas ir dabar tebestovi. Vietoje mokyklos klasių – žmonių butai.
Jūratė MEDEIKYTĖ
