Pievėnuose paminėtas Tėvynės apsaugos rinktinės 80-metis

Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondas rugpjūčio 2 d. surengė Tėvynės apsaugos rinktinės įsteigimo 80-ųjų metinių paminėjimą.
Minėjimas vyko Pievėnuose, autentiškoje aplinkoje, sodyboje prie kažkada buvusios klebonijos, kur susirinkę būsimos rinktinės vadai priėmė reikšmingą sprendimą.

Istorijai svarbiame name

Iš pradžių istorinio įvykio sukaktis buvo pagerbta tradiciškai: Lietuvos šaulių sąjungos Mažeikių Generolo Povilo Plechvičiaus kuopos jaunųjų karių rikiuotė su vėliava prie atminimo lentos, Pauliui Mylei vadovaujant, sugiedotas Lietuvos valstybės himnas, iššautos trys pagarbos salvės.
O toliau susitikimas vyko netradiciškai. Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo fondo vadovė Genoveita Gricienė pasakojo, kad šį kartą minėta „naujoviškai“ – prie didelio stalo, prie sumuštinių ir arbatos.

„Neįpareigojanti aplinka, galimybė bet kam įsijungti į pokalbį leido pabandyti suprasti nepaprastus anų dienų įvykius. Buvo tada žmonių, kurie laukė ateinant rusų armijos, bet didžioji dalis bijojo jų sugrįžimo“, – kalbėjo G. Gricienė, pridurdama, kad šiame minėjime ir buvo pabandyta išsiaiškinti kontekstą, kuris sudarė sąlygas lietuvių kariuomenei atkurti.

Sodybos savininkai Rasa ir Žydrūnas Steckai sutiko po namo renovacijos ant jo sienos arba arčiau kelio palikti atminimo lentą, kad žmonės suprastų, kokios didelės istorinės vertės yra ši vieta (atminimo lenta ant buvusios klebonijos pastato buvo pritvirtinta 1997 m. liepos 13 d., ją atidengė Tėvynės apsaugos rinktinės karininkas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys).
Priešais namą yra tvarkingai šienaujama lygi pievelė, nuo kelio neužstoja nei tvora, nei gyvatvorė. Fondo prašymu, Steckai nupjovė atminimo lentą dengusius krūmus ir atvėrė vaizdą į namo sieną. Jauna šeima, auginanti du sūnus, domisi ir krašto istorija, šiek tiek žinojo ir savo namo paslaptingą praeitį.

Nuo vietinės rinktinės iki TAR

P. Mylė ir G. Gricienė pasakojo, jog metus trukusi pirmoji rusų okupacija parodė tikrąjį savo veidą. Nekaltų žmonių tremtys, žemės ir turto konfiskavimas išgąsdino žmones.
Prieš prasidedant karui, įvyko Birželio sukilimas. Lietuvoje buvo nuversta sovietų valdžia. Žmonės puoselėjo viltis, kad vokiečiams užpuolus ne Sovietų Sąjungą, o Lietuvos valstybę, čia bus paisoma vietinės valdžios struktūrų, bus leista išlaikyti savarankiškumą.

Deja, vokiečiai nebuvo geranoriški ar teisingi, nors per karą civilinė valdžia iš dalies ir perleista lietuviams.
Karui baigiantis, vokiečiai leido generolui P. Plechavičiui organizuoti Vietinę rinktinę, bet neužtikrino jai sąlygų kovoti. Generolo parengti ir patriotiškai nuteikti jauni vyrai jungėsi į įvairiausius už laisvę kovojančius savisaugos būrius. Deja, gana greitai Vietinė rinktinė buvo išformuota, daugiau nei 3,5 tūkst. jos karių pateko į vokiečių kariuomenę, generolas buvo suimtas ir pateko į koncentracijos stovyklą Latvijoje. Represijų išvengę Vietinės rinktinės vyrai išsisklaidė.
O Raudonoji armija nenumaldomai artėjo prie Lietuvos.

Įvykiai mūsų krašte liudytojų akimis

Apie anų metų vasaros įvykius mūsų krašte ir Žemaitijoje rašė Albertas Ruginis straipsnyje „Sedos kautynės. Tėvynės apsaugos rinktinė“ (Voruta, 2017-10-25). Autorius vadovavosi Sedos kautynių dalyvio, doc. dr. Vlado Kazlausko prisiminimais ir jo surinktais faktais.
1992 m. „Santarvės“ laikraštyje V. Kazlauskas pradėjo spausdinti straipsnių ciklą apie Sedos kautynes, vėliau parašė knygas „Viskam pasiryžę (1994), „Kovos dvasia“ (1995), „Ventos frontas 1944 m.“ (1998), „Paniekinę mirtį“ (2001).
Bet grįžkime į 1944 m. vasarą.

Liepos pradžioje Raudonajai armijai pasiekus Vilniaus prieigas, patriotiškai nusiteikę Rytų Lietuvos
Zarasų krašto žmonės patraukė Žemaitijos link. Pakeliui jų būrys, vadovaujamas Jono Steponavičiaus ir majoro Alfonso Urbono iš Zarasų, vis augo. Žemaitijon patraukė ir Rokiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Utenos, Joniškio apskričių vyrai.
Mažeikių apskrities valsčiuose jau buvo susikūrę savisaugos būriai gintis nuo sovietinių diversantų. Platelių miškuose veikė Lietuvos laisvės armijos suburta Žemaičių legiono stovykla. Visi jie ruošėsi gintis nuo sovietų invazijos.

Susitikimas Pievėnų klebonijoje

1944 m. liepos 29 d. į Pievėnų kleboniją susirinko stambesnių būrių atstovai. Jie sprendė, ką toliau daryti: ar trauktis į miškus ir ruoštis partizaninei kovai, ar kurti Lietuvos kariuomenės užuomazgą ir kartu su vokiečiais stoti į kovą prieš artėjančią Raudonąją armiją.

Iš 18 būrių vadų, dalyvavusių pasitarime, 10 pasisakė už jungimąsi prie vokiečių. Likusiems teko paklusti.
Taip buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė, dar vadinta Žemaičių pulku. Jau kitą dieną po pasitarimo Pievėnuose, liepos 30-tąją, Žagarės ir Viekšnių būrių vyrai buvo skubiai pasiųsti prie Ventos upės, ruože tarp Papilės ir Kuršėnų, stabdyti grėsmingai artėjančios Raudonosios armijos.

Plinkšių dvare susirinko apie 1000 žmonių. Jie skubiai buvo suskirstyti į kuopas ir būrius. Iškelta trispalvė vėliava.
Plinkšėse kariai išbuvo apie porą savaičių, jie gaudė raudonuosius diversantus. Tuo metu žuvo kareivis Nikodemas Jakutis, palaidotas Ketūnų kaimo kapinėse.

Kūrėsi mūsų rajone

Su vokiečių kariuomenės grupuotės Žemaitijoje vadu pulkininku Maederiu buvo susitarta dėl bendrų veiksmų. Vyrai gavo vokiškas uniformas, nuplėšė nuo jų vokiškus erelius ir prisisiuvo Vyčio kryžius ir trispalvius skydelius ant rankovių. Gavo prancūziškus šautuvus ir nedidelį kiekį šovinių, taip pat kareivišką maisto davinį. Skyriai gavo po keletą ,,pancerfaustų“ – prieštankinių granatų. Sedoje visi buvo apmokyti, kaip su jomis elgtis.

Į Tėvynės apsaugos rinktinę buvo suburta apie 6 tūkst. vyrų, tačiau joje tebuvo 112 karininkų. Į rinktinę buvo pakviesti ir Vokietijoje, Drezdeno mieste, susibūrę buvusių Lietuvos savanorių batalionų Rytų fronte karininkai. 30 jų atvyko į Sedą ir buvo paskirstyti į kuopas.

Formuojami pulkai

Pievėnuose Tėvynės apsaugos rinktinės vadu buvo išrinktas akmeniškis kapitonas Izidorius Jatulis, štabo viršininku — kapitonas Jonas Čėsna. Vėliau rinktinei vadovavo majoras A. Urbonas. Buvo suformuotas Pirmasis pulkas ir komplektuojamas Antrasis pulkas.

Pulko vadovybė iš pradžių įsikūrė Plinkšių dvaro rūmuose, vėliau persikėlė į Telšius. Išleido net keletą numerių rinktinės biuletenių. Pulko ligoninė įsikūrė Tryškiuose. Buvo suregistruoti lakūnai. Planuota įkurti eskadrilę. Lakūnai išskrido į Vokietiją, bet parskraidinti lėktuvų nebegalėjo: oro erdvė jau buvo kontroliuojama rusų.

Ventos fronto stabdomosiose kautynėse 1-ojo pulko vyrai dalyvavo tris savaites, iki rugpjūčio 15–16 d. Per tą laiką vyko tik susišaudymai per Ventos upę ir žvalgybinio pobūdžio išpuoliai iš abiejų pusių. Žuvo vienas Tėvynės apsaugos rinktinės pulko karys, kelis priešai sužeidė.
…Iki Sedos kautynių buvo likę nepilni du mėnesiai.
Asta ŠILAITYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo