Bendrovės „Grūstė“ prekybos skyriaus vadovė Asta GECEVIČIŪTĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Bendrovės administracija sakė, kad A. Gecevičiūtė – viena iš ilgiausiai „Grūstėje“ dirbančių žmonių, iki dabartinių pareigų perėjusi visas prekybininko darbo pakopas – nuo kasininkės- kontrolierės iki skyriaus vadovės.
„Tai labai atsakinga, pareiginga, su savo darbu puikiai susitvarkanti darbuotoja“, – savo kolegę apibūdino bendrovės personalo direktorė Alfreda Skerstonienė.
Svajojo studijuoti teisę
A. Gecevičiūtė iškart prisipažino, kad jokių didesnių reikalų su žiniasklaida nėra turėjusi, nedavusi interviu, tad nelabai žinanti, apie ką reikia kalbėti. Ji – gryna žemaitė, gimusi, užaugusi Mažeikiuose, baigė tuometinę III vidurinę mokyklą, paskui išvyko mokytis. Dešimt metų pragyveno Kaune, bet gyvenimas taip susiklostė, kad teko grįžti į gimtinę.
Asta baigusi buhalterijos mokslus – esą šis darbas sėslesnis, ramesnis.
„Mokykloje matematika nelabai sekėsi, bet taip išėjo, kad su tais skaičiukais reikėjo draugauti, nuo jų nepabėgau, nors turiu buhalterinį išsilavinimą, to darbo dirbti neteko, mano darbo kiek kitokia specifika“, – pasakojo pašnekovė.
Baigusi mokyklą Asta svajojo apie teisės studijas, bet nors mokėsi gerai, atestate trejetų nebuvo, – į teisę net iš kelių kartų įstoti nepavyko: jos žodžiais, tėvai nebuvo tokie turtingi, kad nuvažiuotų ir vietą nupirktų.
„Balkoninėje“ nepatiko
Neįstojusi į teisę A. Gecevičiūtė namo nevažiavo, apsistojo Kaune, dirbo didžiuliame prekybos centre, mokėsi prekybos mokykloje – tik kiek ten tų mokslų pardavėjai reikia.
„Dabar aš juokauju, kad į Kauną „nutekėjau“. Išbuvau ten gana ilgai. Tada buvo talonų laikai, nes trūko įvairiausių prekių. Jaučiausi svarbus žmogus, nes pardavėjos tais laikais daug galėjo“, – juokėsi pašnekovė.
Gyvenimas vėl „partekino“ merginą į Mažeikius. Sūnus pradėjo lankyti vaikų darželį, tad nesinorėjo sėdėti sudėjus rankų: dirbo vienoje, kitoje „balkoninėje“ parduotuvėje, bet darbas čia buvo nuobodus, nes suktis reikėjo vis toje pačioje vietoje.
„Norėjosi kažko daugiau, įdomiau, tad kartą, eidama pro šalį, užsukau į „Putiną“. Laisvų darbo vietų tuo metu nebuvo, tad užsirašė mano duomenis ir pažadėjo paskambinti“, – prisimena Asta.
Ilgai laukti nereikėjo, naujoji pardavėja buvo priimta išbandyti ir pradėjo dirbti dešrų skyriuje.
„Šis skyrius buvo labai didelis, jaudinausi, ar sugebėsiu, bijojau, juk buvau naujas žmogus, vis galvojau, ar įtiksiu, nes to darbo labai norėjau. Stengiausi, nes buvau stebima, kaip dirbu, ar susitvarkysiu“, – apie pirmuosius žingsnius naujoje vietoje pasakojo moteris.
Mokėsi neakivaizdžiai
Paskui dirbo konditerijos skyriuje, teko sėdėti ir kasoje. Tada parduotuvė buvo kitokia nei dabar. Kolektyvas didelis, draugiškas, tad dirbti buvo smagu.
„Įmonė ruošiasi švęsti dvidešimtmetį, aš tik aštuoneriais metais mažiau dirbu. Jeigu būtų buvę blogai, nebūčiau išbuvusi čia dvylikos metų. Jaučiuosi čia kaip šeimos narys“, – patikino A. Gecevičiūtė.
Be jokio rimtesnio išsilavinimo nenorėjo būti, tad dirbdama „Grūstėje“ neakivaizdžiai studijavo Rietave. Mokslus ir darbą suderinti pavyko, direktorius į tai žiūrėjo palankiai, o Asta stengėsi dirbti taip, kad kas pusmetį galėtų išvažiuoti į sesijas.
„Jei manęs paprašydavo ką nors pavaduoti, pakeisti sergančius, visada sutikdavau: norėjosi užsidirbti dienų mokslams, be to, neslėpsiu, ir tie papildomi pinigėliai, kaip studentui, kaip jaunai mamai, buvo ne pro šalį“, – atviravo pašnekovė.
Pareigos keitėsi
Padirbėjus įvairiuose skyriuose, Astai buvo pasiūlytos vyresniosios pardavėjos pareigos. Tada prasidėjo rimtesnis, atsakingesnis, solidesnis darbas.
„Jau turėjau savo darbo vietą, stalą, kalendorių, tris stalčius, turėjau prekių grupes, darydavau užsakymus, bendravau telefonu, priimdavau prekes, inkasuodavau pinigėlius“, – apie naująsias pareigas pasakojo skyriaus vadovė.
Vasaromis ateidavo užsidirbti jaunų merginų, su kai kuriomis iš jų tebebendrauja ir dabar.
Vėliau Astai buvo pasiūlytas vadybininko darbas: tai buvo prieš šešerius metus.
„Taip pakilau ir vėl. Tada jau turėjau ir savo kompiuterį, ir tų stalčių daugiau, pasikeitė darbo pobūdis, bendravimas kitu lygmeniu. Prasidėjo mano derybinių įgūdžių mokykla. Vadybos nebuvau mokiusis, apie marketingą neturėjau jokio supratimo“, – prisipažįsta Asta.
Sulaukė pagalbos
Į pagalbą naujajai vadybininkei atėjo prekių žinovė Liongina Arumienė, skyriaus vedėja – jos mielai padėdavo, pamokydavo, patardavo.
Niekada iškalba nesiskundusiai Astai bendrauti su žmonėmis nebuvo sudėtinga: ryšiai su tiekėjais, derybos dėl kainų, dėl prekių, naujienų įvedimo jai sekėsi. Taip pamažu ir ėjo į priekį. Suformuluotas užduotis Asta „nuleisdavo į apačią“, skyrių vedėjoms, kurios jas turėjo atlikti.
„Tekdavo važinėti po parduotuves, stebėti, tikrinti asortimentą. Prasidėjo intensyvi įmonės plėtra, atsidarinėjo naujos parduotuvės, jos kėlėsi į kitus miestus, tad darbo patirties, įgūdžių buvo iš kur pasisemti. Kasdien ką nors naujo sužinodavau, patirdavau ir visa tai dabar galiu pritaikyti čia“, – sakė skyriaus vadovė.
Turi prekybininko gyslelę
Prekybos skyriaus vadove Asta dirba jau trejus metus. Tada jos kolektyve buvo tik šeši darbuotojai, dabar – penkiolika. Toliau vyksta įmonės plėtra, pagerėjo darbo sąlygos.
Šios pareigos apima labai plačią veiklos sritį: pirkimai ir pardavimai, kolegų, naujo rinkodaros specialisto konsultavimas, patarimai, ataskaitų generaliniam direktoriui formavimas. Su kolektyvu kas rytą tenka tartis, pabendrauti per trumpus posėdžius, pasikalba ne tik apie darbo reikalus, bet ir šiaip gyvenimą, laisvalaikį.
Prekybos skyrius rūpinasi prekių asortimentu: tai, ką mes matome parduotuvėje, padaryta ne be šio skyriaus rūpesčio. Norint atnaujinti asortimentą, reikia nuolat sekti naujoves, kainodarą, akcijas, nuolat stengtis būti pirmesniems.
„Aš manau, kad prekybininko gyslelę turiu. Kaip sako rusai, jeigu yra „železnaja schvatka“ (geležinis užmojis, suėmimas – V. M.), tai prekybininku gali būti. Aš visa tai turiu. Kita vertus, kiek gyvename, tiek mokomės. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris žinotų viską. Žmogus, iš kurio išmokau labai daug, yra mūsų generalinis direktorius. Jis turi didelę patirtį, žino kur, kada ir kaip pataikyti“, – pastebėjo A. Gecevičiūtė.
