Šių metų Mažeikių rajono garbės pilietis Paulius Mylė. Nuotr. iš Savivaldybės administracijos archyvo
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kasmet pagerbiami žmonės, savo darbais garsinantys Mažeikių kraštą. Jiems įteikiamos Garbės piliečio regalijos, garbės ženklai. Be to, paskelbiami įvairių nominacijų laimėtojai.
Sekmadienį vykusiame Vasario 16-osios minėjime Mažeikių rajono savivaldybės garbės piliečio vardas buvo suteiktas Pauliui Mylei. Mažeikių kultūros centro meno padalinio vadovui, vienam pagrindinių rajono teatrinio meno puoselėtojų šis įvertinimas skirtas už aktyvią kultūrinę bei meninę veiklą, bendruomeniškumo skatinimą, tautiškumo puoselėjimą, pagarbą savam kraštui, jo istorijai ir kraštiečiams.
Priimamos paraiškos-pasiūlymai
Mažeikių rajono savivaldybės garbės piliečio vardas suteikiamas asmenims, pasižymėjusiems ypač uoliu, sąžiningu darbu ir visuomenine veikla, už reikšmingus nuopelnus ir išskirtinį indėlį į Mažeikių rajono kultūrą, švietimą, sportą, mokslą, ekonomiką, socialinę raidą, visuomenės gyvenimą, krašto apsaugą, aktyvų Mažeikių vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje.
Tvarka tokia: metų pabaigoje viešai paskelbiama informacija apie priimamas paraiškas-pasiūlymus Mažeikių rajono savivaldybės garbės piliečio vardui ir savivaldybės nominacijoms suteikti.
Kandidatus gali siūlyti Savivaldybės tarybos komitetai, meras, administracijos direktorius, įstaigos, iš ne mažiau nei 100 asmenų sudarytos iniciatyvinės piliečių grupės. Tada pasiūlytas kandidatūras apsvarsto savivaldybės apdovanojimų komisija. Savivaldybės interneto svetainėje surengiamas balsavimas, kuriame rajono visuomenė išreiškia savo pritarimą arba nepritarimą, kad vienas ar kitas kandidatas tais metais taptų garbės piliečiu. Galutinį žodį taria taryba.
Mažeikių rajono garbės piliečio apdovanojimas su kelerių metų pertraukomis teikiamas nuo 2004 metų. Iki šiol toks apdovanojimas buvo skirtas 11 vyrų ir vienai moteriai.
Renginiai renginius veja
Vasario 16-osios renginiai baigėsi, tačiau kitą savaitę – Užgavėnės. Po to jau ir kovas, o su juo –Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
Kadangi šių metų Mažeikių rajono garbės pilietis P. Mylė renginius ir režisuoja ir dažnu atveju pats veda, pasiruošimo darbai veja vienas kitą.
Pašnekovą kalbinome antradienį – jis ruošėsi Vilniaus knygų mugei.
„Ką kultūros centro darbuotojams veikti Knygų mugėje?“ – turbūt paklausite jūs.
Atsakome: šiemet pirmi metai, kai šiame didžiuliame, daugybės lankytojų sulaukiančiame renginyje bus Lietuvos kultūros centrų salė. Joje visuomenei prisistatys šalyje veikiančios kultūros įstaigos. Mūsų rajono kultūrinę veiklą specialiame stende pristatys ir Mažeikių kultūros centro atstovai, kartu – ir P. Mylė. Tai jiems bus nauja, įdomi patirtis.
Tikras viekšniškis
Paprašytas daugiau papasakoti apie save, pašnekovas pradėjo nuo to, kad 1969 metų rugsėjo 11-ąją gimė Dautarų kaime. Kai Pauliui buvo ketveri, jis drauge su tėvais persikėlė gyventi į Viekšnius. Čia užaugo, baigė vidurinę mokyklą, todėl šiandien sako, kad yra neabejotinas viekšniškis.
Būdamas moksleivis, aiškiai nesuprasdamas, kas yra režisierius, kas tas aktorius, atlikėjas, nežinodamas sąvokų reikšmės Paulius pajuto – jį traukia renginių užkulisiai.
„Gyvenime yra daug situacijų, kai ne nuo tavęs, o nuo šalia esančių žmonių priklauso, kokia bus tų situacijų baigtis“, – tvirtino P. Mylė.
Pirmieji vaidmenys
Anksčiau, kai Viekšniai buvo Akmenės rajono dalis, garsiausia to meto šventė buvo Akmenės „Smuikelis“. Autobuso vairuotoju dirbęs Pauliaus tėtis kasmet į šią šventę veždavo įvairius kolektyvus, drauge pasiimdavo ir sūnų.
Viekšnių vidurinės mokyklos moksleiviui Pauliui „Smuikelyje“ buvo ne tiek įdomus veiksmas scenoje, kiek užkulisiuose. Jam patiko kolektyvų, atlikėjų bruzdesys, jaudulys ir susitelkimas prieš pat lipant į sceną. Žodžiu, įdomi buvo visa renginio „virtuvė“.
Be to, Pauliui ir sekėsi, ir patiko mokyklos vakaronėse vaidini auklėtojos sugalvotas humoreskas.
Viekšnių kultūros centro vadovė Regina Saladžiuvienė statydavo vaikiškus spektaklius, o juose vaidinti pakviesdavo ir P. Mylę.
Pereinamosios kartos atstovas
Baigdamas vidurinę mokyklą, viekšniškis jau žinojo, kad mokysis režisūros. Jis buvo nuvažiavęs į Vilniaus kultūros mokyklą, tačiau klasės auklėtoja, sužinojusi, kad Paulius mąsto apie galimybę ten mokytis, pažadėjo perrašyti jo charakteristiką ir ragino pasirinktoje kultūros srityje siekti daugiau.
„Tai ir aš dabar savo jauniems kolegoms sakau: iš pat pradžių siekite aukštumų, o paskui jau gyvenimas jus savaime nuleis ant žemės“, – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovas.
P. Mylė prisiminė, kad jį per gyvenimą lydėjo įdomus dalykas: mokytis jis pradėdavo prie vienos sistemos, o mokslus pabaigdavo jau prie kitos.
Pirma, norint įgyti brandos atestatą, P. Mylei ir visai 1988 metų abiturientų laidai reikėjo mokytis nebe11 metų, kaip būdavo iki tol, o 12.
„Įstojau mokytis Klaipėdoje į vieną mokymo įstaigą, bet kadangi buvome „bandomieji“, diplomą įgijau jau kitos įstaigos. Kai įstojau mokytis, žinojau, kad studijos truks ketverius metus, o paskui paaiškėjo, kad mokytis reikės penkerius“, – pasakojo Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete liaudies teatro režisieriaus specialybę įgijęs P. Mylė.
Direktorė patikėjo jaunu žmogumi
Baigęs mokslus ir Viekšniuose pastatęs spektaklį (tai buvo studijų baigiamasis darbas), 1993 metais jaunas režisierius atėjo į Mažeikių senamiestyje buvusius kultūros namus.
„Kreipiausi į sekretorę: „Gal į darbą priimtumėt?“ Ji man atsakė, kad nėra vietų. Bet vienas žmogus padrąsino ir patarė eiti tiesiai pas direktorę Kristą Kinčienę. Nuėjau, prisistačiau, o ji nepabūgo manęs, to jauno režisieriaus. Per laiką užsitarnavau jos pasitikėjimą“, – prisiminė pašnekovas.
Bėgo metai, o per laiką keletą kartų keitėsi vietos, kuriose buvo įsikūrę Mažeikių kultūros namai. Keitėsi ir šios įstaigos statusas, vadovai, darbuotojai.
Nuo 2011 metų P. Mylė eina Mažeikių kultūros centro meno padalinio vadovo pareigas, yra vyriausiasis pagrindinių miesto švenčių režisierius, o dažnu atveju – ir vedėjas.
Mokėsi, pas neeilinę asmenybę
Pokalbio metu P. Mylė keletą kartų akcentavo: žmogaus augimui, brandai visomis prasmėmis visada labai svarbu, kokie žmonės yra jo aplinkoje.
Pats P. Mylė džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, kad turėjo galimybę mokytis, augti kaip specialistas šalia didžios asmenybės – profesoriaus, režisieriaus Petro Bielskio.
„Būti jo studentu – kažkas nenusakomo. Savo paprastumu, nuoširdumu, žmogiškumu, tėviška globa jis savo studentams davė labai daug. Ir jau tada, studijų metais, įsitikinau: kuo savo darbais, pasaulėjauta, mintimis didesnis žmogus, tuo jis paprastesnis, lyginant su tomis vienadienėmis žvaigždutėmis. Būtent jis mumyse ugdė patriotiškumo jausmą, supratimą apie tėvynę“, – šyptelėjo pašnekovas.
Studijuojant Klaipėdoje P. Mylei teko klausytis ir šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio, rašytojo, poeto Rolando Rastausko ir kitų Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenybių paskaitų.
Svarbūs aplink esantys žmonės
Mažeikių rajono garbės piliečio vardas P. Mylei suteiktas už tautiškumo puoselėjimą, pagarbą savo kraštui, jo istorijai ir kraštiečiams.
Pašnekovas sakė, kad atskirų tautiškumo, pilietiškumo pamokų jam niekas nedavė, bet aplinka buvo tokia, kuri visa tai jam suformavo.
P. Mylės seneliai gyveno Lūšėje. Senelis buvo girininkas, giedotojas, namie turėjo muziejų, slapta klausydavosi Vatikano radijo. Jis apie visa tai garsiai nekalbėdavo, nes anais laikais kalbėti ir nebuvo galima, tačiau anūkui daug davė savo gerumu. Močiutė buvo tyli, tarsi nematoma. Bet juk tylumas gali būti labai iškalbingas, – svarstė pašnekovas.
Dėdė Augustas Mylė buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lūšės sukilimo dalyvis, drauge su kitais sukilėliais nuo bėgių nuvertęs rusų traukinį, išlaisvinęs į tremtį vežamus žmones.
„Dėdė buvo „prisidirbęs“ taip, kad 50 metų teko gyventi Kanadoje, o mes apie jį net kalbėti negalėdavome. Jam grįžus į Lietuvą, daug bendraudavome. Ir jis stebėdavosi, iš kur pas mane tiek to patriotiškumo. Juk tėvai nesako vaikams: tu, vaikeli, gerbk tėvą, motiną. Tie dalykai, regis, savaime plaukia iš širdies. Taip ir pagarba tėvynei – jos neišmoksi, ji randasi ir užauga tarsi savaime“, – kalbėjo P. Mylė.
Režisūra – komandinis darbas
Daugiau nei 25 metus kultūros srityje dirbantis režisierius sakė, kad, organizuojant renginius, kol dar vyksta jų planavimas, pasiruošimas, galima ir reikia ginčytis, tartis net ir dėl menkiausių smulkmenų. Tačiau paskui, jau likus keletui dienų iki renginio, kiekvienas net ir nedidelis pakeitimas gali sugriauti viską, kas ilgai ir kantriai buvo mokytasi, repetuota.
„Po laiko siūlantieji kažkokius pakeitimus įprastai bando atstovauti tik savo interesams. Man, kaip režisieriui, tenka būti tuo visų pusių ambicijas suderinančiu asmeniu. Visko būna – tai kainuoja ir nervų. Ir balsą tenka pakelti tais atvejais, kai dešimt kartų sakai, paaiškini, tau vis atsako: „Žinau, viskas aišku“, o vienuoliktąjį, kai ateina lemiama akimirka, – „Nebežinau“, – režisieriaus darbo „virtuvę“ apibūdino viekšniškis.
P. Mylė save vadina komandos žmogumi. Kai dėl bendro tikslo – gražaus, įdomaus renginio – dirba daug žmonių: garso, vaizdo režisieriai, dailininkė, kolektyvų vadovai ir kiti darbuotojai –pasitikėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių tą tikslą pasiekti.
Tylėjimas nereiškia, kad kas nors blogai
Pasak pašnekovo, tik 10 proc. renginio sėkmės priklauso nuo organizatorių. Kita dalis – nuo žiūrovų nusiteikimo. Jei žmonės ateina nusiteikę: „Ai, čia nieko gero“, tai nieko gero ir nebus.
„Kai žmonės kritikuoja renginį ir pateikia argumentų, gerai. Bet kritiką priimu tik iš žmonių, kurie viename ar kitame renginyje buvo nuo pradžios iki pabaigos ir matė, kaip viskas vyko“, – apie konstruktyvią kritiką kalbėjo režisierius.
Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupės 2015 m. pastatytoje Karolio Voitylos dramoje „Jobas“ Paulius Mylė atliko pagrindinį vaidmenį. Nuotr. iš redakcijos archyvo
P. Mylė, paklaustas, ar visada renginius lankantys lietuviai buvo tokie santūrūs, nereiškiantys emocijų, pastebėjo – vienareikšmio atsakymo nėra: „Mes, lietuviai, esame šiauriečiai, o prie viso to dar prisideda tai, kad esame žemaičiai.“
„Tai ir būna taip, kad žmogus sėdi renginyje, klausosi, žiūri be jokių emocijų, o po visko apibendrina: Ek to sau, kap bova gera. Aišku, renginio vedėjams, atlikėjams, pasirodantiems scenoje, sunku, kai žiūrovai nerodo emocijų. Kartais gali atrodyti, kad niekaip nepavyksta užmegzti ryšio su publika. Taip yra ir tai yra normalu, nes lietuviai tiesiog nėra tokie temperamentingi, kaip, pavyzdžiu, ispanai, bet nėra ir tokie šalti, kaip skandinavai“, – įsitikinęs režisierius.
Hobis – važiuoti į renginius
Nuolat įvairiuose renginiuose, tarp žmonių, besisukantis P. Mylė, paklaustas, kaip nuo to šurmulio pailsi, kaip pasikrauna energijos naujiems darbams, juokavo, kad turi hobį – važiuoti ir stebėti kituose Lietuvos ar užsienio šalyse vykstančius renginius, šventes.
„Nuvažiuoji, pabūni, pamatai ir tarsi pasikrauni naujų idėjų ateičiai. Dažniausiai tai, ką pamatau, techniškai yra sudėtinga įgyvendinti… Man labai patinka su istorija susiję renginiai, aš juose esu savimi“, – kalbėjo P. Mylė.
Laikas, kai visuomenė ilsisi, – savaitgaliai, didžiosios metų šventės – kultūros darbuotojams yra pats darbymetis. Vis dėlto, kai atsiranda laisvų savaitgalių, trijų anūkų senelis P. Mylė sako, kad geriausias būdas pailsėti, atitrūkti nuo darbų – buvimas su šeima, anūkais, apsilankymas bažnyčioje, pasivaikščiojimai gamtoje.
Įvertinimas nieko nekeičia
Šių metų Mažeikių rajono garbės pilietis sakė, kad sekmadienį kultūros centre vykusi Vasario 16-osios paminėjimo šventė buvo pirmoji, kai jis sėdėjo salėje drauge su kitais renginio žiūrovais. Ramiai išsėdėti buvo nelengva, rūpėjo renginio techniniai dalykai. Režisierius yra įpratęs šventes rengti kitiems žmonėms, o šią Vasario 16-ąją atsidūrė kitame amplua.
„Mažeikių rajono garbės pilietis – džiuginantis įvertinimas. Tačiau jis nieko nekeičia. Dirbsiu tą patį, ką ir dirbau. Dabar tas laikotarpis, kai sulaukiu daugiau dėmesio – žmonės sveikina, duodu interviu, bet visa tai laikina. Gruodį sulaukiau vienos židikiškės skambučio. Ji taip entuziastingai klausė, kur reikia atiduoti balsą už mano kandidatūrą. Žmonės, jų perduodamos geros emocijos, palaikymas – tai yra didžiausias džiaugsmas“, – apibendrino pašnekovas.
Kviečia siūlyti kandidatus
P. Mylė supranta: įvairūs apdovanojimai – ir Mažeikių, ir Lietuvos mastu – kaskart sulaukia daug visuomenės diskusijų, ginčų, svarstoma, kodėl apdovanojimai skiriami tam asmeniui, o ne kitam.
Diskutuojančių P. Mylė visuomet paklausia, ar jie bent pasiūlė Apdovanojimų komisijai kokį nors žmogų, kuris, jų manymu, yra vertas apdovanojimo. Dažniausiai sulaukia atsakymo: „Ne.“
„Kad ir kaip būtų – gera, ar bloga ta komisija, patinka jums tie apdovanojimai ar ne – noriu paraginti: teikite kandidatūras. Mažeikių rajone tikrai yra daug kuriančių, kantriai, tyliai dirbančių ir savo darbais rajoną garsinančių žmonių. Kai ateina laikas, pasiūlykite vieną ar kitą kandidatą“, – kvietė P. Mylė.
