Iš kairės: M. Pečkauskaitė, kun. K. Bukontas, S. Pečkauskaitė. Židikai. 1928 m.

Šiemet minimos rašytojos, pedagogės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 140-osios gimimo metinės. Rašytojos, penkiolika paskutinių savo gyvenimo metų praleidusios Židikuose, gimimo metinės minimos visame Mažeikių rajone.

Studentė grįžo į mokyklą

Viena pirmųjų M. Pečkauskaitės gimimo metines pažymėjo Gabijos gimnazijos bendruomenė.
Buvusi gimnazijos mokinė, dabar Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje kūrybos ir pramogų industrijas studijuojanti Monika Vilkaitė savo buvusioje mokykloje surengė filmo apie šią žinomą pedagogę pristatymą.
Antrakursė studentė sako, kad jos studijų programoje susipina daug sričių, tad studentai turi daug galimybių save realizuoti ir suprasti, kur norės specializuotis, kokioje srityje norės dirbti baigę mokslus.
Švietėjišką renginį savo mokykloje M. Vilkaitė nutarė įgyvendinti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jai norėjosi, jog peržiūrėję filmą gimnazistai gautų žinių. Be to, šiemet minima „apvali“ Šatrijos Raganos gimimo sukaktis.

Monika Vilkaitė norėjo, kad gimnazistams žinios apie rašytoją būtų naudingos. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Svečiavosi autoriai

Renginį gimnazijoje pradėjo gimnazistų teatro grupė „Projektuoti į pasaulį“. Moksleiviai, parodę neilgą vaidinimą, į jį sudėjo pagrindinius faktus apie rašytojos charakterio bruožus, veiklą. Skaitė pačios rašytojos prisiminimus.
„Iš savo mokyklinių laikų prisimenu, kad būdavo rašytojų, kurių kūrybos nelabai supratau. Viena jų buvo M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Kadangi prisidėjau prie filmo apie ją kūrimo, norėjosi, kad filmą iš ciklo „Vyrų šešėliuose“ pamatytų ir mažeikiškiai“, – „Santarvei“ sakė M. Vilkaitė.
Atvykti į Mažeikius ir gimnazistams papasakoti apie filmo kūrimą mergina pakvietė jo režisierių Justiną Lingį bei serialo „Giminės“ prodiuserį Algirdą Žvinakevičių.

Filme – dėmesys moterims

Dokumentiniuose filmuose, kuriuose fiksuojami pagrindiniai istoriniai šalies įvykiai, dažniausiai sutinkami vyriški vardai.
O švietėjiškų kultūrinių-istorinių filmų ciklą „Vyrų šešėlyje“ kuriantis Lietuvių kino akademijos narys, režisierius Justinas Lingys sako, jog šalia didelius darbus nuveikusių vyrų visada buvo, yra ir bus stiprios, veiklios moterys.
„Tos moterys, kurios gyveno XIX ir XX amžiuje, nuveikė visai šaliai svarbių darbų. Tuo reikia didžiuotis, užfiksuoti ir perduoti ateities kartoms“, – sakė režisierius.
Toks filmų ciklas pradėtas kurti prieš penkerius metus. Šiuo metu jau yra sukurti filmai apie 25 Lietuvos istorijoje gilius pėdsakus palikusias moteris. Ateityje numatyta jų nufilmuoti dar 12.
Pasak J. Lingio, kūrusio filmus apie Lazdynų Pelėdą, Žemaitę bei kitas moteris – istorikes, pedagoges, menininkes – Šatrijos Ragana jam įsiminė dėl to, kad buvo silpna fiziškai, bet labai stipri emociškai.

Premija įteikta mokytojai

Antradienį Židikų kultūros centre buvo surengtas vakaras „M. Pečkauskaitės romantinės muzikos prisiminimai“.
Jo metu rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija įteikta Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos biologijos mokytojai metodininkei Virginijai Katkuvienei.
Premija kasmet skiriama Mažeikių rajono kultūros, meno, švietimo veikėjams, literatams, visuomenininkams už rašytojos atminimo puoselėjimą, labdaringos, altruistinės veiklos tęsimą, aktyvų dalyvavimą rajono bendruomenės kultūrinėje veikloje, literatūrinius pasiekimus, šviečiamąją veiklą.
Minėjimą Mažeikių viešojoje bibliotekoje surengė ir Merkelio Račkausko gimnazijos bendruomenė bei bibliotekos darbuotojai.

Renginio metu Virginijai Katkuvienei gražių žodžių negailėjo kolegos, bendraminčiai, bičiuliai. Algirdo VILKO nuotr.

Įteikta nominacija

Rašytojos vardu pavadintoje Židikų gimnazijoje visą savaitę vyksta įvairūs rašytojos gimimo metinių minėjimo renginiai.
Gimnazijos bendruomenė turi gražią tradiciją kasmet išrinkti mergaitę, siekiančią rašytojos idealo.
„Kandidates į mergaitės, siekiančios rašytojos Marijos Pečkauskaitės idealo, nominaciją renka mokiniai. Mes, mokytojai, tuose rinkimuose nedalyvaujame. Norime, kad tai būtų mokinių valioje ir tiesiog stebime, kaip ir kiek jie suvokia M. Pečkauskaitės gyvenimo kredo: gyventi dėl kitų, tarnauti, o ne vergauti, kilti ir kelti“, – sakė gimnazijos direktorė Rima Širvinskienė.
Pretendentės į šią nominaciją turi gerai mokytis; turi mėgti padėti kitiems. Be to, įvertinama ir vienos ar kitos mergaitės meninė veikla.
Šiemet M. Pečkauskaitės idealų siekiančios mergaitės nominacija atiteko antros gimnazijos klasės mokinei Karolinai Razgaitei.
„Laimėjusios tos mergaitės sužydi, tampa tarsi gimnazijos ambasadorėmis. Kalba gimnazijos vardu, atstovauja jaunimui. Su mokiniais kalbėdamiesi apie rašytoją pradedame nuo žodžio „geradarė“ reikšmės aiškinimosi. Viliamės, kad Pečkauskaitė džiaugtųsi, jog jaunimas eina jos pėdomis“, – kalbėjo mokyklos vadovė.

Karolina Rozgaitė tapo mergaite, siekiančia Marijos Pečkauskaitės idealo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gyvenimas vėtė ir mėtė

M. Pečkauskaitės vaikystė ir paauglystė prabėgo Užventyje, dabartiniame Kelmės rajone.
Gimnazijos programą ji įveikė mokydamasi namuose, padedama samdomų mokytojų.
Apsišvietusių dvarininkų dukrai didelės įtakos turėjo kaimynystėje gyvenusių valstiečių sūnus Povilas Višinskis, vėliau tapęs lietuvių tautinio atgimimo veikėju. Jis gabią merginą paskatino rašyti, puoselėti lietuvybę.
1989 metais mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus. M. Pečkauskaitė pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose, įsitraukė į lietuviškos spaudos platinimą, net pateko į žandarų akiratį.
1905–1907 metais M. Pečkauskaitė Šveicarijoje studijavo etiką ir pedagogiką. Vėliau bandė įsikurti Vilniuje, kur su seserimi buvo įsteigusios knygyną. Po to dirbo mergaičių progimnazijoje Marijampolėje.
I pasaulinis karas rašytoją atvedė į Židikus (1915 m.), čia vėliau įsikūrė ir jos motina bei sesuo. Židikuose M. Pečkauskaitė mokytojavo, lankė ir šelpė senukus, vienišus ir suvargusius žmones. O likusį nuo darbo bendruomenėje laiką skirdavo rašymui, kūrybai, vertimams.

Norėjo, kad būtų sekama pavyzdžiu

Pasak Mažeikių muziejaus fondų muziejininkės Jūratės Miliauskytės, stipriausias M. Pečkauskaitės bruožas buvo visapusiškumas.
„Ką ji turėjo, tą mokėjo atiduoti. Ir vadovavosi nuostata: jeigu turi žmonėms ką pasakyti, tai pats turi eiti, kalbėti ir dalintis tuo, ką esi gavęs. Rašytoja norėjo, kad būtų prisimenama ne jos asmenybė, o nuveikti darbai. Svarbiausia jai buvo, kad žmonės, žinodami, kaip ji gyvena, tuo persiimtų ir tęstų. Ji sakydavo, kad didžiausias įvertinimas ne tai, kiek paminklų pastatoma ar kiek gėlių atnešama“, – sako J. Miliauskytė.
Muziejininkės žiniomis, atvykus rašytojai, Židikuose buvo atgaivintos blaivybės, Vincento Pauliečio labdaros draugijos. Įsteigtas liaudies universitetas, mokyklėlė, ambulatorija.

Kelyje…

Esė, skirta rašytojos Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms

„Džiaugdamasi ir gražaus kelio linkėdama.“
(Profesorė V. Daujotytė. Įrašas knygoje. Židikai, 1997m.)

Vingiuoja kelias – žemės ir likimo ženklas, suspaustas mašinų ratų, nubarstytas stambiais akmenukais, vietomis duobėtas… Akmenuotas ir nepatogus, bet istoriškai svarbus – jungiantis Židikus – mano mokytojystės pradžią – ir Renavo dvarą…
Pulkelis mokinukų greitai išsisklaido dvaro parko teritorijoje (rašysime kūrybinį darbą). Vieni sutupia Varduvos pakrantėje, kiti slepiasi didžiosios eglės pavėsyje, treti lyg dvartarniai susėda ant šoninių dvaro laiptų. Rašinys, žinoma, apie Renavo dvaro viešnią rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą… Stebiu pavasario saulės nutviekstus mokinių veidus. Švytintys, pakylėti… Atrodo, pranyko laiko ribos, iš pamokos plano pradingo taip stropiai suplanuota veikla… Matau tik vaiką – kuriantį vaiką, godžiai vartantį užrašus, stebintį dvaro aplinką ir bandantį rasti atsakymą į klausimą „Ko ilgisi žmogaus siela“…
Ilgėja vakaro šešėliai. Žemaitijos miškų glūdumon leidžiasi saulė. Laikas palikti šį didingąjį dvarą, prigludusį įstabiame gamtos prieglobstyje, menantį rašytojos viešnagę pas grafienę Melžinskienę…
***
„Vadovėlių neštis nereikia! Tautosakos pamoka vyks pas rašytojos mokinę!“ – greitai žinią perduoda devintokai. Griūte įgriuvome pas 80-metę senutę… Net nepranešę. Nes ji visada mūsų laukia!
Menančioji – dažniausiai taip ugdytiniams pristatau Juliją Gramalienę, rašytojos Šatrijos Raganos mokinę, dainininkę, pasakorę, pokštininkę… Susėdame didžiajame kambaryje, močiutė rodo savo lobius – kalną stambia, kiek gruboka rašysena prirašytų, storų sąsiuvinių. Ir uždainuoja. Tylus, bet dar sodrus balsas užlieja „gerąjį“ senolės kambarį, iš tolių tarsi atplaukia šienpjovių daina. XXI a.  paauglys suklūsta. Nustemba. Matau, kaip palinksta prie užrašų.
O pamokos refleksija – gerieji darbai Julijos Gramalienės ūkelyje: merginos ravi darželius, išplauna grindis, vaikinai krauna į vežimaitį kiemo žolę… Geriausias pamokos įvertinimas slypi klausime: o kada vėl ateisim?..
***
Nuskaidrėjęs vakaro dangus žadėjo giedrą naktį. Advento tyloje girdžiu ne tik laukų platybėse išsibarsčiusiuose vienkiemiuose skalijančius šunis, bet ir šalia stovinčių vaikų rankose laikomų tekstų šnarėjimą. Jokio garso, jokio vienišos žvakelės plevenimo…
„Jau ateina…“ – tarpusavyje šnabždasi vienuoliktokai. Lengviau atsikvėpiu ir aš, pamačiusi sniegu pabarstytu raizgių tujų taku atskubančią bičiulę Laimą su būriu Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos literatų. Apšviesti blausios dangaus šviesos, naktyje boluoja nešamų knygų viršeliai (juk pamoka!).
Kaip visada užsispiria Židikų kapinių koplyčios raktas. Masyvių, geležimi apkaltų veriamų durų baugokas garsas, bežodis leidimasis laipteliais prie rašytojos kapo mokinius savotiškai paveikia. Įžiebiame žvakes, žinoma, padedame ant kapo plokštės baltų rožių, tapusių Šatrijos Raganos kūrybos simboliu. Ir skaitome. Ilgai koplyčios skliautuose aidi virpantys jaunuolių balsai – nori skaityti pasirinktas „Senojo dvaro“ ištraukas šioje sakralioje erdvėje naktį.
Atrodo, sustoja laikas. Džiaugiuosi, jog nereikia niekur skubėti – pamokos baigtį lems mokinių sielos poreikiai.
Palikę savo buvimo ženklus – degančias žvakes ant Sofijos Pečkauskaitės ir kunigo Kazimiero Bukonto kapų, išeiname į kelią, vedantį muziejaus link…
Tą naktį Baltąjį namelį sušildėme fortepijono garsais, bendravimu. Pasklidę po abu aukštus rašėme, analizavome, net tapėme… Svarbiausia, jog atvėrėme mokinių sielas, skatindamos kalbėti, pasak mokytojos Laimos, dievų kalba…
Po pusmečio vartydama gimnazisto Giedriaus Palenskio išleistą knygelę, nustembu radusi esė apie ypatingąją pamoką – gyvenimo pamoką – vykusią naktį…
***
Skaidri, dar baltu sniegu paženklinta 2016-ųjų kovo 8-osios pavakarė. Prie Tauragės M. Mažvydo mokyklos būriuojasi mokytojai. Į pamoką. Žinoma, netradicinę, integruotą… Ne vienoje mašinoje pastebiu ir baltų gėlių (važiuosime paminėti Šatrijos Raganos gimimo sukaktį).
Baltų rožių valanda arba sielų suokalbis (kaip parašys žiniasklaida) pavyko! Skaitėme, grojome, giedojome, kūrėme… Niekieno nevaromi, be raštų, įsakymų kolegos (ir ne tik lituanistai, ir ne tik moterys!) išsiruošė į kelią, norėdami pagerbti asmenybę, savo sielos grožiu ir darbų pavyzdžiu ne vieną pamokiusią meilės vaikui ir gyvenimui.
Nors laikas tirpte tirpo naktyje, bet namo grįžti neskubėjome. Pakėlę galvas į žvaigždėtą kovo dangų ieškojome kiekvienas savosios mokytojystės žvaigždės. Juk nėra nieko sunkiau, nėra nieko svarbiau už kelionę į savo sielos valdas. Nėra žemėlapių šiai žemei, tik priekyje einančiųjų pavyzdys – kelrodžiai ženklai, nulėmę kitokios pamokos ieškojimų kelią…

Vitalija Juškevičiutė,
Tauragės „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja