Praėjusį penktadienį mano sena gera draugė (jau seniai draugaujame – ta prasmė) ir mano sena gera kolegė (seniai kartu dirbame!) susitiko eilėje. Nors ir teoriškai, ir praktiškai žino viena kitą, mano draugė mano kolegės nepažino.
Jei atvirai, aš ją suprantu. Kai atsikeli penktą ryto, šiaip ne taip prasikrapštai akis, išsiruoši ir išvažiuoji aklinoje tamsoje (iš sodų bendrijos), o prie ligoninės atsistoji į ilgą ir tokią pat užsimiegojusią eilę, kažin ką ten ant greitųjų atpažinsi.
Ta eilė – ne mitingas, ne piketas, o šiuolaikinės sveikatos priežiūros įstaigos lankytojų kasdienybė – susiformavo kažkur prieš šešias ryto, o pajudėjo prieš aštuonias. Visiškai taip pat vinguriavo kaip sovietmečiu prie mėsos (šalia buvusio „Rūtos“ gastronomo, mažeikiškiai prisimena tokį) arba šiek tiek tolėliau – prie knygyno, kuriame buvo galima užsisakyti Pasaulinės literatūros biblioteką. Tiesa, į pastarąją eilę žmonės stojo iš vakaro ir knygyno atidarymo laukė visą naktį ir dalį ryto. Nenuliūskite, manau, mūsų sveikatos sistema, kuri kasdien tobulėja, gerėja, inovatyvėja, pasistengs ir mes visi dar turėsime progų patirti tą patį bendrystės ilgoje eilėje jausmą.
Oi, nepasakiau, ko žmonės aną penktadienį Mažeikiuose būriavosi. O laukė jie talono pas gydytoją reabilitologą.
Ar domitės sveikata? Žinote, kokiems pacientams reikalinga reabilitacija? Tai maždaug įsivaizduojate ir eilės dalyvius. Gerai, jei kas gali pasiųsti artimąjį (kaip mus, vaikus, varydavo į eilę prie mėsos), o kas, jei negali? Su kriukiu – ir į tamsą?!
„Baisu“, – pasakė mano kolegė apie penktadieninius potyrius. „Kažkoks pasityčiojimas. Bet ką darysi?“ – filosofiškai numykė draugė. Gavo abi tuos nelemtus talonėlius, tad mažiau purkštauja. O ką daro tie, kas negavo?
Pačiu laiku perskaičiau kitos mano kolegės, spalį su vyru keliaujančios po Japoniją, sutuoktinio potyrius, įspūdžius ir pastebėjimą: „Eilė japonui šventas reikalas, visi ją gerbia.“ Tai susilaikysiu ir nepamokslausiu apie deficito laukiančias eiles XXI amžiuje. Gal taip patiriamas katarsis, nirvana ar dar koks nors nušvitimas? O liga iš nevilties susitraukia ir pasitraukia? Jau ne kartą sakiau sau: saugok sveikatą, nes pas mus sirgti gali tik laaaabai sveikas žmogus. Ir nesijaudinkite, daktarai bei ministeriškos tvarkos greitai nuleis mus iki reikiamos susidėvėjimo padalos.
Taigi, netinkamai tampomi nervai gadina sveikatą. Todėl – ramiai. Negiliname diagnozės.
Tik gal mūsų ligoninei vertėtų paskubėti ir įgyvendinti dar vieną projektą? Nelabai didelės vertės. Aiškinu: kai prasidės rudens darganos ir žiemos speigai, tas eiles reikėtų kaip nors fiziškai apsaugoti nuo vėjo, lietaus ir šalčio. Gal kokią laikiną palašinę, pašiūrę, užuovėją iš lentų sukalti, kad ta eilė pas specializuotus daktarus nedidėtų geometrinės progresijos šuoliais? Nes jei apipultų papildomos ir greitai plintančios ligos, ką tuomet darytume? Tiesiog įkristume ir nebeišlįstume iš katarsio, nirvanos, ect.
Tokia situacija būtų išties baisi. Daktarai liktų be ligonių dėmesio. O mes – visiškai be daktarų. Tokios nervanos nereikia.
