Vienas išminčius mokė: niekada neskaičiuok svetimų pinigų, nes rankose ir mintyse banknotai tampa panašūs į švitrinį popierių. Nieko gero iš to nebus, tik žaizdos ir žaizdelės. Ar dar blogiau.
Aha. Geras patarimas. Ir naudingas, ir toliaregiškas. Bet kai pamatai tuos svetimus eurus, pagunda didelė. Ypač kai ir pats imi jaustis jų vertas.
Kokiais atvejais, paklausite. Žinoma, ne Bilo Geitso ar išmaniųjų startuolių. O paprastą dieną susidūręs akimis su eilute, kurioje įrašytas vidutinio žmogaus vidutinis atlyginimas.
Smegenų kalkuliatorius ima veikti: beveik 12 tūkstančių eurų – vidutinis mėnesinis atlyginimas. Jis mokėtas ketvirtį – 3 mėnesius. Gerai, suma nurodyta, neatskaičius mokesčių. Atskaitom. Lieka apie 7 tūkstančius eurų su uodegėle. Per mėnesį. Padauginame iš 3. Aha! 21 tūkstantis eurų „į rankas“. Per ketvirtį. O per metus?
Ir aš noriu tokio atlyginimo. Ne norėčiau, o tiesiog – NORIU! Žinau, kur jį padėti. Ir nors suprantu, kad kiekvienam asmeniui skirta jo personalinė dalia ir algolapis, bet norėti juk niekas nedraudžia. Tuo labiau kad netaikau į Lietuvos vadovo ar Seimo pirmininko pareigas (be to, jie ir gauna mažiau).
Noriu kuklučio savivaldybės valdomos įmonės direktoriaus posto. Bet su tokiu aukštesnės valdžios nustatytu atlyginimu. Jei aš tai bendrovei visą gyvenimą moku už vandenį, už nuotekas ir nesiginčiju dėl kainos (nori ginčytis su monopolistu – gali kurtis prie šulinio), tai kodėl negalėtume nors vienam ketvirčiui apsikeisti vietomis? Aš jam – savo postą ir atlygį, jis man – savo. Žinau, ten valymo įrenginiai, nuotekos, ne itin malonūs kvapai… Bet už tokį atlyginimą – kenčiu ir apsimetu, kad viskas aplinkui žibuoklėm pražydę. Ar turiu kompetencijų? Manau, trims mėnesiams pakaks. Juk vienas lauke – ne direktorius, yra kam vadovauti.
Kol kas dar valdausi, neinu siūlytis. Bet jeigu dar šiais metais paaiškės, kad būtina kelti geriamojo vandens kainas, brangiau plukdyti nuotekas, į viršų tobulinti įkainius už skaitiklių ir sąskaitų patikrą, už vamzdžius ir čiaupus, didinti abonentinį mokestį… Tegul aukštielninkas apvirsta tas VERT‘AS ir ilgai neatsikelia.
O ką, mes – ne žmonės? Jau ir pavydėti nebegalima? Ypač iš visų pusių apsaugotam monopoliui.
Audronė MALŪKIENĖ
