Tolimi 1978-ieji. Mane, žurnalistikos pirmakursę, studentų bendrabutyje apgyvendino kartu su Birute – Lenkijos piliete, studente iš Suvalkų krašto. Tais laikais Lenkija taip pat buvo ne visiems pasiekiamas užsienis, tad studentams, atvykusiems pagal mainų programą (vienas studentas iš Lietuvos – į Varšuvos universitetą, o iš Lenkijos lietuviškosios diasporos – į Vilniaus) buvo taikoma įvairių apribojimų. Pavyzdžiui, neišvykti iš sostinės.
Ilgais rudens vakarais klausydavomės Birutės pasakojimų. Apie šeimą: tėvus, gana senyvus ūkininkus, užauginusius ir į mokslus išleidusius tris dukteris. Apie ūkio darbus, kurių teko imtis nuo mažumės, apie mokymąsi Seinų lietuvių mokykloje, apie gyvenimą netoli Lietuvos sienos, kuri buvo neperžengiama, nes skyrė SSSR ir Lenkiją. Ir apie tai, kaip jauni lietuvaičiai, užlipę ant aukšto kalno, žiūrėdavo į Lietuvos pusę ir kalbėdavosi – kokia ji, ta tėvų ir senelių gimtinė… Tai, ką jautė ir kalbėjo Birutė, mums buvo visiškai nauja. O kas? Gyveni čia ir gyveni. Žinai, kad esi lietuvis, žinai, kad čia – Lietuva. O klausaisi tos nedidukės ramios merginos ir ašaros tvenkiasi. Gal tai ir buvo pirmosios tikros lietuvybės pamokos.
Dabar apie daug ką iš anų Birutės pasakojimų, o kartais – ir tą mus apimdavusią nostalgišką nuotaiką randu jos prozoje. Taip, pirmakursė žurnalistikos studenčiokė išaugo į žinomą rašytoją – Birutę Jonuškaitę.
Antrą ilgam įsiminusią pamoką gavau iš kitos draugės – Jūratės, daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus išvažiavusios uždarbiauti į Jungtines Valstijas ir ten pasilikusios. Ne visi žmonės panašūs į ją, nemažai emigrantų užsieniuose greitai „adaptuojasi“, asimiliuojasi, su malonumu prisitaiko prie naujų sąlygų ir galimybių. Beveik kasmet susitikdama su Jūrate, kuri atvažiuoja pas mamą į Salantus, stebiuosi, kad nieko „amerikoniško“ nepavyksta užčiupti, nors ši ir juokiasi, kad tiesiog nematau ar nenoriu matyti.
Man ji šimtaprocentinė lietuvė – ir taškas. Gaminanti mūsų patiekalus, su sūnumi kalbanti tik lietuviškai, padedanti lietuviškoje mokykloje. Iš dabar jos Danielius šoko šimtmečio Dainų šventėje, o abu tėvai buvo tarp žiūrovų. Šią savaitę „amerikoniukai“ lietuvaičiai dar koncertuos Klaipėdos krašte, tad visų laukia nemažai išvykų.
Šaknys – ne teorija, jos yra arba jų nėra. Jūratės vyras, kurio seneliai – išeiviai iš Lenkijos, tik žmonos dėka pamatė ir pažino savo protėvių šalį. Ir, beje, moka lietuviškai. Nors labiau supranta nei pats šneka. Sūnaus draugus, vietinius lietuvaičius, atėjusius į svečius papramogauti, šeimininkė vis priviliodavo pasimokyti lietuviškos gramatikos ar kitų kalbos dalykų. „Tu – kaip mūsų daraktorė Amerikoje“, – juokiausi, klausydamasi, kokių gudrybių imdavosi Jūratė, kol Danielius ir jo draugai ūgtelėjo tiek, kad patys suvoktų, koks svarbus yra ryšys su protėvių žeme, giminės šaknimis. Dabar jie mato Lietuvą – ir per Dainų šventes, ir kitomis progomis.
Štai tokie prisiminimai aplankė, kai stebėjau Valstybės dienos renginį Mažeikiuose. Beje, mano galva, labai pavykusį. Ir dėl žmonėms sudarytų sąlygų, ir dėl tekstų prasmingumo (pagarba scenarijaus autoriui), ir dėl jų trukmės. Viskas saikinga, svaru – kaip pas tikrus žemaičius.
Kažkodėl tikiu, kad kiekvienas šios šventės dalyvis pagalvojo, kas jam yra Lietuva…
Audronė MALŪKIENĖ
