XIX a. pirmoje pusėje statytas ir „lobynu“ vadintas dvaro sandėlis šiais laikais turi kitą paskirtį – čia įkurta katilinė. Autoriaus nuotrauka
Užsukę į Renavo dvaro sodybą, unikalų parką lankytojai negali nepastebėti ir šių laikų mažosios skulptūros darbų, puikiai pritapusių dvaro aplinkoje. Visi jie pasakoja savas istorijas, susijusias su buvusių dvaro šeimininkų gyvenimu.
Darbų autoriai – prieš trejus metus plenere dalyvavę studentai – būsimieji skulptoriai bei jų dėstytojai.
Sunkus kirvis atrado pritaikymą ir šiais laikais – juo išbandomi jaunikiai. Autoriaus nuotr.
Akmenys – iš dvaro apylinkių
Renavo dvaro sodyboje įvairiose vietose išsimėtę dešimt mažosios skulptūros darbų. Kiekviena skulptūra yra ten, kur turėjo būti, – ji pasakoja savo istoriją.
Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius įsitikinęs, kad skulptūros nė kiek nesugadino senojo dvaro aplinkos, priešingai, skulptūrų „ istorijos“ paįvairina, pagyvina gido pasakojimą apie dvarą.
„Akmuo kaip medžiaga yra istorinis: rūmai – mūriniai, pamatai – akmeniniai, dvaro pastatai, laiptai parke – taip pat akmeniniai. Kita vertus, visi skulptūrų akmenys yra iš Renavo apylinkių – juos plenero dalyviams padovanojo vietos ūkininkas. Skulptūros įsikomponuoja į gamtinę aplinką ir yra susijusios su dvaro istorija. Pagrindas – istoriniai faktai ir vietinių žmonių apie dvarą pasakojimai, kurie sudėti į prieš šešiolika metų išleistą solidžią knygą „Renavas“. Arba išgalvoti. Kai kurie pasakojimai panašūs į legendas, kiti atspindi tikrąjį grafų gyvenimą“, – kalbėjo dvaro sodybos vadovas.
Deividas Makavičius teigė, kad išgirdę naujųjų skulptūrų istorijas, lankytojai dar labiau susidomi ir dvaro rūmuose esančia ekspozicija. Autoriaus nuotrauka
Kūrė studentai ir dėstytojai
Darbus, eksponuojamus dvaro sodyboje, kūrė žemaičiai – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomosios skulptūros studijos studentai: Raimonda Šiudeikytė, Birutė Brazaitytė, Mantas Petreikis, Valdas Rubežius bei Gabrielius Kuliešius, ir jų dėstytojai skulptoriai: Gintaras Gailius, Mindaugas Šimkevičius, Laima ir Tomas Danilevičiai, Marius Norkus. Jiems vadovavo studijos vadovas, prof. Osvaldas Neniškis, plenero metu taip pat sukūręs kelias skulptūras.
Ką lankytojams pasakoja nauji skulptorių darbai?
Renavo dvaro kumečius pusryčiauti ar pietauti kviesdavo varpelis. Žiemą pietums buvo skiriama viena valanda, o vasarą – dvi. Ąžuolų alėjos gale, prie kumetyno ir tvenkinio, buvo Skambalyno kalnelis. Jame įrengtas varpelis septintą ryto kviesdavo pusryčių, vidurdienį – pietų. Kartais įsijautę į darbą žmonės neišgirsdavo skambinimo. Užsimiršti neleisdavo arkliai – išgirdę varpelį jie žvengdavo, nes buvo įpratę, kad vyrai iškinko juos ir joja į dvarą pašerti… Ši istorija – iš Stanislavos Letukytės-Zaleckienės prisiminimų.
Varpelį vaizduojanti skulptūra yra pastatyta prie dvaro svirno, kurį to meto žmonės vadino skarbčiumi.
Geriausias vežikas
Prie svirno išvysite akmeninį kirvį – vieną pagrindinių kumečių darbo įrankių. Šis kirvis – gana masyvus, jis simbolizuoja sunkų darbą dvare.
„Čia atvykstantys vestuvininkai susigalvojo naujų tradicijų: jeigu jaunikis tą kirvį pakelia, jis esąs yra tinkamas. Ne visiems tai pasiseka. Bent pajudina“, – juokėsi D. Makavičius.
Prie dvaro sandėlio yra du tarpusavyje susiję studentų darbai: ant kelio išdėstytos keturios monetos ir kapšas pinigų. Istorija tokia: čia suvažiuodavo didikai ir surengdavo sau pramogą – geriausio vežiko rinkimus.
„Ant kelio padėdavo keturias monetas. Pagal laikmetį tai buvo caro Nikolajaus auksiniai, o vežikai taip turėjo sustabdyti arklį, kad visi keturi vežimo ratai atsidurtų ant tų monetų. Renavo dvaro vežikui pasisekė geriausiai, tad jis gavo tas keturias auksines monetas, o kapšą su pinigais, kuriuos sumesdavo kiti dvariškiai, – baronas“, – pasakojo dvaro sodybos direktorius.
Jei vežikas pastatys vius ratus ant monetų, kapšas pinigų atiteks jo ponui. Autoriaus nuotr.
Šunims – pagalvėlės
Po paskutinio Renavo dvaro šeimininko grafo Felikso Melžinskio mirties jo našlė Stanislava su dukra Maria Janušova Zdiechovska daugiau laiko gyveno mediniame oficinos name.
Grafienė labai mylėjo šunis, tad laikė net tris.
„Ponios kambaryje buvo gražus židinys, didelė vonia su veidrodžiu, užimančiu visą sieną. Atskiras kambarys – šunų miegamasis. Grafienė turėjo kalę Pliupcią, baltą, garbanotą, juodom kaip vambolėm akim. Žiemą kalę aprengdavo, o vasarą vesdavosi maudytis. Kiti du šunys – didesni nei Pliupcia – ilgom ausim, kurios vos nesiekė žemės, be uodegų, su baltom dėmėm. Vienas – Kundusis, o kitas – Bostis. Šunims buvo specialios juodo šilko siuvinėtos pagalvėlės“, – prisiminė S. Letukytė-Zaleckienė.
Šis faktas taip pat įamžintas: greta baigiamos renovuoti oficinos į žemę įkasta pagalvėlė su pirmosiomis grafienės šunų vardų raidėmis – „P K B“.
Vaistas nuo hemorojaus
Nuo dvaro rūmų nusileidus į Varduvos upės slėnį, prie tilto lankytojus pasitinka dar viena skulptūra – „Inkaras“, simbolizuojantis grafų Renė gyvenimo inkarą, kurį jie išmetė šioje vietoje. Tai lėmė ir derlingos Renavo žemės…
„Pavyzdžiui, Dzūkijos smėlynuose dvarų labai mažai. O dvarų daugėja ten, kur derlingos žemės, nes dvaras turėjo iš kažko išgyventi – dažniausiai tai būdavo žemės ūkio produkcija arba spirito varyklos. Kita vertus, čia teka Varduva, o tai irgi labai svarbus faktorius“, – paaiškino D. Makavičius.
Kitoje Varduvos pusėje – akmuo su išskaptuotais žmogaus sėdmenų įspaudais. Aktyvaus gyvenimo negyvenantys, daug sėdintys ponai sirgdavo hemorojumi, tad vienas iš populiariausių jų gydymosi būdų – sėdėti ant kažko šalto. Tam tiko parko pavėsyje buvęs akmuo, ant kurio ir liko „žymės“.
Paėjėję dar tolėliau, pamatysite paveikslo rėmo fragmentą. Tai primins, kad viena iš ponių pramogų buvo vaidinti „gyvuosius paveikslus“.
Kas labiau tinka jums – žmogaus pėda ar velnio kanopa: geriausiai pasitikrinti per pilnatį... Autoriaus nuotrauka
Priima natūraliai
Lipant akmeniniais laiptais į parko gilumą, galima pamatyti ant vieno iš šalia esančios sienos akmenų iškaltą grafo Antano Renė knygos lipdę „A. B. Renė“ . Tokių daug aptinkama rūmų bibliotekoje: grafas jas spalvindavo įvairiomis spalvomis, kurios reikšdavo vieną ar kitą literatūros rūšį.
Paskutinė skulptūra – šalia parko tako: ant akmens išspaustos žmogaus kojos ir velnio kanopos žymės.
„Ta pėda yra išskaptuota pagal vieno aukščiausio Lietuvos žmogaus – Sabonio – batų dydį. O legenda byloja, kad dvaro ūkyje buvęs didžiulis, stambus bernas, kuris per pilnatį parke pavirsdavo velniu ir vaidendavosi. Dabar lankytojai gali palyginti savo pėdos dydį su Sabonio. Arba pasižiūrėti, ar nevirsta į velnią“, – juokavo D. Makavičius.
Jo žodžiais, Renavo dvaro sodybos lankytojai šias skulptūras priima natūraliai, jie klausinėja, kas ką reiškia ir susidomėję klausosi skulptūrų istorijų.
Vaidas RUNKAUSKAS
