Vienas iš turistų traukos objektų mūsų rajone yra Renavo dvaras, kuris gali pasigirti ne tik savo įspūdingomis menėmis, bet ir sena biblioteka.
Čia eksponuojamos knygos iš dvaro savininko barono Mikalojaus Antano Renė ir dvarą vėliau paveldėjusio jo sūnėno Eugenijaus kolekcijos.
Susijęs su istorinėmis asmenybėmis
Renavo dvaro rūmų ansambliui buvo parinkta nuošali vieta: iki artimiausių didesnių gyvenviečių – apie dešimt kilometrų, rūmai pastatyti plynaukštėje, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas į Varduvos upelio vingį.
Kaip ir daugelio kitų Lietuvos dvarų, taip ir Renavo rūmų inventorius, statybų projektai bei sąmatos yra žuvę arba išsisklaidę kartu su valdų netekusiais savininkų palikuoniais. Tačiau, kaip pažymima Nijolės Lukšonytės-Tolvaišienės paskelbtame straipsnyje „Renavo dvaro ansamblio meninės ypatybės“, rūmus ir jų aplinką 1875 ar 1876 m. yra pavaizdavęs dailininkas Napoleonas Orda – žinomas dvarų sodybų Lietuvoje ir buvusiuose Lenkijos kresuose (1919–1939 m. kresais vadintos Lenkijos valdomos rytinių ir šiaurės rytinių pakraščių žemės – red. past.) fiksatorius.
Atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, manoma, kad rūmai turėjo būti pastatyti 1830–1833 metais.
Renavo dvaro rūmai glaudžiai susiję su žymiais Lenkijos ir Lietuvos žmonėmis. Jų savininkas baronas M. A. Renė globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos du sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. Jos vaikams mokyti baronas pasamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį.
Galbūt ir tai turėjo įtakos, kad auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.
Knygas žymėjo lipdėmis
Renavo dvaro rūmai ir dabar lankytojus vilioja savo kraštovaizdžiu, architektūra, atnaujintomis salėmis, tačiau vienu iš didžiausių traukos objektų laikoma dvaro biblioteka, kurios įkūrimo užuomazgomis galima laikyti XVII amžių.
Renavo dvaro biblioteka buvo sukaupta ir sutvarkyta barono M. A. Renė (1795–1877), kuris labai domėjosi gamtos mokslais, todėl biblioteką būtų galima pavadinti gamtamoksline.
Po dėdės mirties jo biblioteką ir dvarą paveldėjo sūnėnas Eugenijus Renė (1830–1895), tikėtina, kad bibliotekoje iš viso yra buvę nuo dviejų iki penkių tūkstančių įvairių knygų.
Ant itin vertingų, brangių leidinių jų savininkas M. A. Renė palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus – lipdes: ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“.
Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus – spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga. Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su E. Renė užrašu.
Surasta pustrečio šimto knygų
XIX a. viduryje biblioteką gausiai papildė Žemaičių vyskupo nominanto Jono Krizostomo Gintilos (1789–1857) bibliotekos knygos.
Iš viso yra surastos 245 pavadinimų Renavo dvaro knygos. Spėjama, kad bibliotekoje vyravo knygos prancūzų kalba. Tarp surastųjų šia kalba buvo 121 knyga, vokiečių kalba – 61, lotynų – 36, lenkų – 22, anglų – 3, italų – 2.
2013 m. į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo dalis čia buvusių jos savininko A. Renė knygų. Ši kolekcija buvo išvežta sovietmečiu parceliuojant Renavo dvaro turtą. Išlikusios knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas.
Renavo dvaro muziejininkė Nomeda Vėlavičienė sakė, kad 96 knygos yra perduotos ilgalaikiam eksponavimui.
„Mes jas paprasčiausiai privalome tinkamai prižiūrėti – kad neįsimestų grybelis, nebūtų tiesioginių saulės spindulių, nedrėktų ir panašiai. Didžioji dalis gautų knygų yra susijusių su religija ir tai buvo daugiau to laikmečio dvarų kultūros mada – užsakyti serijas ir tomus knygų, nors iš tikrųjų jos nebuvo tiek skaitomos, nes dar daug jų su sulipusiais lapais – kaip gauta iš leidyklos, taip ir padėta į lentynas“, – pasakojo muziejininkė.
Mėgstamiausiose knygose – barono parašas
Kita dalis Renavo dvaro bibliotekoje saugomų knygų – vadovėliai. Jų spektras labai įvairus – čia ir gamtos mokslo leidiniai apie grybus, augalus, yra knyga apie palmes. Kolekcijoje taip pat yra fizikos, chemijos, matematikos, astronomijos, istorijos, kalbų mokymosi vadovėlių.
„Lipdėmis praktiškai pažymėtos visos knygos, tačiau kitos yra be parašų. Kaip išsiaiškinta, lipdės buvo dedamos inventorizacijos metu, o štai labiausiai mėgstamas ir skaitomas knygas baronas Renė pažymėdavo savo parašu. Šios knygos skaitytojams neišduodamos, nes tai – didelė muziejinė vertybė, jas pamatyti galima tik Renavo dvare iš anksto užsisakius ekskursiją“, – pasakojo N. Vėlavičienė.
Seniausias ekspozicijos leidinys – 1815 m. Drezdene išleista knygelė „Prancūzų kalbos gramatikos testai“. Daugiausia yra knygų, išleistų 1834–1843 metais, bet yra keletas ankstesnių leidinių (datuojami 1825,1832 ir 1833 m.) bei keletas vėlyvesnių (datuojami 1850–1858 m.).
Tarp išlikusiųjų bene įspūdingiausia ir „jauniausia“ M. A. Renė ir jo sūnėno bibliotekos knyga – „Populiarioji botanika arba bendros augalų ir augalų karalystės tyrinėjimo instrukcijos: augalų identifikavimo ekskursijų metu vadovas“, išleista Štutgarte 1867 m. Tai leidinys su puikiai išsilaikiusiomis spalvotomis augalų piešinių įklijomis.
Požiūrio į knygas būta įvairaus
Dvaro biblioteka išgyveno įvairius laikus. Vietinių gyventojų pasakojimu, rusų kareiviai Antrojo pasaulinio karo metais iš brangių odinių knygų viršelių darydavosi batų padus, o retomis knygomis pasikurdavo krosnis…
Renavo dvare biblioteka buvo atkurta 1950 m., knygos perduotos iš buvusio klubo-skaityklos, iš asmeninių bibliotekų, ypatingas dėmesys tada buvo skiriamas fondo papildymui tarybine literatūra, todėl iš jo išimta daug tarpukario leidinių. Senuose dvaro rūmuose biblioteka išbuvo iki 2011 m., vėliau perkelta į Vadagius.
Pasak N. Vėlavičienės, šiuo metu dvaro biblioteką galima suskirstyti į du blokus – 100 buvusių ir šiuo metu eksponuojamų Renė giminės knygų ir 100 Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos surinktų. Bibliotekos lentynos yra užpildytos dar 500 vietos gyventojų suneštų knygų. Tai tos knygos, kurios žmonėms nebuvo reikalingos, bet nekilo ranka jų išmesti, tad atidavė dvaro bibliotekai.
Laiptai – iš Eifelio gamyklos
Renavo dvaro bibliotekos lankytojai dažniausiai žavisi įvijais laiptais į antrą aukštą ir patalpos akustika, – pastebėjo Renavo dvaro muziejaus direktorius Deividas Makavičius.
„To laikmečio surenkami laiptai iš ketaus (vadinamojo špyžiaus) yra išskirtiniai tuo, kad jie suprojektuoti ir pagaminti Prancūzijoje, Gustavo Eifelio metalurgijos gamykloje. Laiptai yra iš to paties metalo, kaip ir garsiojo Eifelio bokšto Paryžiuje konstrukcijos. Panašių laiptų galima rasti ir Šilutės krašte, tačiau jie – vokiečių gamybos, Vilniaus krašte – lenkų gamybos, o štai mūsų – prancūziški. Dar jie įdomūs tuo, kad tais laikais žmonės buvo žemesnio ūgio, dabartiniai lankytojai saugodamiesi lenkia galvas. Nors, jeigu ir lipsi taisyklingai, galvos lenkti nereikia, jais galima saugiai pakilti ir nusileisti“, – pasakojo muziejaus vadovas.
Muziejininkai pažymi, kad lankytojų, užlipusių laiptais į antrą aukštą, į biblioteką, prašoma padainuoti ar padeklamuoti – čia labai gera akustika, aukštos lubos, tad balsai itin gražiai skamba. Praėjusiais metais šioje bibliotekoje vaikams buvo surengta atrakcija – žvakių šviesoje buvo skaitomos Hanso Kristiano Anderseno pasakos.
Pasak Renavo dvaro sodybos dabartinių šeimininkų – muziejaus darbuotojų, biblioteka tarsi atgijo – vaikai sėdėjo ant laiptų, skambėjo gražūs skaitovų balsai…
Kol galioja karantino apribojimai, didelių grupių muziejus negali priimti, tačiau tikimasi, kad jau greitai žmonės vėl galės grožėtis atnaujintomis ekspozicijomis ne tik Renavo dvare, bibliotekoje, bet ir dvaro parke esančiame svirne, kur rengiama paroda „Etnografinė skrynia“.
Nuotr. iš redakcijos ir Renavo dvaro muziejaus archyvų
