Šeštadienį Raseinių rajone 33-ią kartą vyko tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.
Jame dalyvavo ir mažeikiškių tremtinių, politinių kalinių bei jų bendraminčių delegacija.
Šį renginį sąskrydžio dalyviai vadina vienu svarbiausių metų įvykių, suburiančiu likimo brolius ir seses.
Delegacijoje – keturiasdešimt žmonių
Į Ariogalą ir joje esantį Dubysos slėnį, kur vyko sąskrydis „Su Lietuva širdy“, šiemet važiavo 40 mažeikiškių – Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos (LPKTS) Mažeikių skyriaus nariai, choro „Atmintis“ dainininkai ir vadovė. Dalis važiavusiųjų patys tremties, įkalinimų nepatyrė, su šiais baisiais išgyvenimais neturi nieko bendra, tačiau visa tai supranta ir prijaučia bendrijos bei choro nariams, jų veiklai.
„Važiuojame kiekvienais metais. Jaučiame ir norą, ir pareigą dalyvauti šiame renginyje. Lietuviai tremty vieni kitiems buvo kaip giminaičiai. Tai įsivaizduokite, koks yra jausmas širdyje, kai nuvažiavęs sutinki likimo brolį ar sesę iš tos pačios Sibiro srities. Manau, kad noras, galimybė susitikti, apsikabinti, pasikalbėti daugeliui suteikia jėgų važiuoti į sąskrydį“, – mintimis pasidalijo viena iš jo dalyvių, ir LPKTS, ir choro „Atmintis“ narė Bronislava Viesulienė.
Už tai, kad galėjo nuvykti į sąskrydį, mažeikiškiai dėkingi Savivaldybei, skyrusiai dalį pinigų, reikalingų autobuso nuomai.
Džiaugiasi organizatorių rūpestingumu
Pasak „Santarvės“ pašnekovės, dauguma sąskrydyje dalyvaujančių žmonių jau yra senjorai, pensininkai. Ir nors galbūt ne visi tebelanko koncertus ar nueina į teatrą, jiems išeiti, išvažiuoti, susitikti, pamatyti vis tiek norisi. Sąskrydis Ariogaloje daugeliui senjorų – viena iš retų galimybių pasižmonėti, pabūti su bendraminčiais ir bendraamžiais.
Mažeikiškė džiaugėsi, kad sąskrydžio organizatoriai pagalvoja apie žmones, dalyvausiančius renginyje, įvertina, kad dauguma jų – vyresnio amžiaus, o dalis – ir sveikatos neturintys, tad kasmet pasirūpina suolais, staliukais, kad būtų kur atsisėsti. Taip pat ir autobusiukais, kurie į slėnį nuveža ir iš jo parveža sunkiai vaikštančius žmones.
Dalyvavo būrys garbingų svečių
Per daugiau nei tris dešimtmečius, kai Ariogaloje organizuojamas šis sąskrydis, susiformavo ir nusistovėjo jo tradicijos.
Tad ir šiemet sąskrydžio dalyviai bendra eisena patraukė į Dubysos slėnį. Ten vyko iškilmingas sąskrydžio atidarymas: vėliavų pakėlimo ceremonija, šv. Mišios. Vėliau nuskambėjo jungtinio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių chorų koncertas, po to – šventinė popietė, susitikimas su Seimo nariais, istorikais, parodos ir knygų pristatymai, diskusijos.
Sąskrydyje dalyvavo Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Europos Parlamento nariai, Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius, kiti garbūs svečiai.
„Džiaugiuosi šia tradicija, kuri kasmet į gražų būrį sujungia Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių bendruomenę, jų vaikus ir vaikaičius bei visus, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Šiandien mes dar kartą galime įsitikinti, kokia trapi laisvė ir kokia brangi jos kaina. Nuoširdžiai Jums dėkoju už kelią į laisvę, kuriuo šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės. Tad kiekvienas puoselėkime laisvę savo kasdieniniais darbais“, – sakė dr. A. Bubnys.
Pasidalijo asmeniniais išgyvenimais
Su „Santarve“ bendravusi ir įspūdžiais iš sąskrydžio pasidalijusi B. Viesulienė pasakojo, kad ji – ne tremtinė, o tremtinių dukra. Mažeikiškės tėvai ir brolis kadaise buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Bronislavai ir jos seseriai devynerius metus teko gyventi be tėvų, prižiūrimoms globėjos.
„Pati nemačiau Sibiro, bet skaudžiai atsimenu tą dieną, tas akimirkas, kai mudvi buvome nuvežtos pas tėvelio seserį, gyvenusią gretimame kaime. Teta Kazimiera mane, septynmetę, ir mano dvejų metų sesę išsivedė į prieangį. Sesę pasiėmė ant rankų, o mane pastatė ir sakė žiūrėti į keliuką. Mačiau važiuojantį arkliais kinkytą vežimą ir jame sėdinčius mamą su broliu, šalia einantį tėvelį, būrį uniformuotų kareivių…
uvau vaikas, nesupratau, kas čia ir kodėl vyksta. Bet tas vaizdas vis dar stovi prieš akis. O širdyje visą vaikystę nešiojausi jausmą: kodėl jie išvažiavo, o mudvi paliko… Labai pavydėdavau savo mokyklos draugėms, kad jos vaikšto įsikibusios tėveliams į rankas, o mes turime tik tetą ir globėją“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Apie tremtį XXI amžiuje
Viena iš sąskrydyje Ariogaloje skambėjusių temų buvo apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje ir ukrainiečių tautos išgyvenimus.
Tremtį, politinius kalinimus patyrę lietuviai turbūt geriau nei kas kitas supranta ir labai jautriai priima tai, ką šiuo metu išgyvena ukrainiečiai.
Žiniasklaidoje anksčiau vis pasirodydavo informacijos apie rusų grobiamus ir neaišku kur vežamus ukrainiečių vaikus.
„Juk tai ne kas kitas, o pati tikriausia tremtis. Kaip kitaip pavadinti žmogaus išvežimą nežinia kur prieš jo paties valią“, – apibendrino B. Viesulienė.
Nuotr. iš LPKTS Mažeikių skyriaus archyvo