SEDA. Gyvenimas – kaip Varduvos vingiai

Seda. Jono STRAZDAUSKO nuotrauka

Viename žurnale neseniai perskaičiau straipsnį griozdišku pavadinimu „1989–2011 m. Lietuvoje vyko masinės kraustynės“.  Užkliuvo sakinys: prognozės skelbia, kad Sedoje po dešimtmečio gyvens gal septyni šimtai žmonių. Tad straipsnio autorius stebisi, kodėl šį nykstantį miestą pasiekia milijoninės Europos Sąjungos paramos lėšos.
Gerai, kad sediškiai ne visus žurnalus skaito, esu beveik tikra, kad koks nors tylus žemaitis net supyktų: gal ir kraustosi kas nors – bet ne iš vietos, o iš galvos… Tiems miestiečiams viskas taip paprasta – pasiima statistines lenteles ir dėlioja skaičiukus kartu su niūriomis pranašystėmis.
Trečiadieninė kelionė į Sedą ir „pasižmonėjimas“ miestelyje, kuris kažkada buvo vadinamas miestu, paliudijo, kad Sedą „laidoti“ lyg ir per anksti…

Istorija ir skaičiai

Istorija liudija, kad Seda dar prieš penkis šimtus metų garsėjo kaip pasienio prekybos centras. Tais laikais žemaičiai prekiavo su Livonija, o miestelis įsikūrė prie svarbaus kelio, kuriuo judėjo prekeiviai. Praėjusio amžiaus pradžioje Seda buvo apskrities centras, tuo metu čia gyveno daugiau nei 2 tūkst. žmonių, po karo net devynerius metus gyvavo Sedos rajonas, o 1959 metais Seda pateko į Mažeikių rajono sudėtį. 1989 metais čia dar buvo 1,5 tūkst. gyventojų, o 2011 metų surašymo duomenimis, prie Sedos ežero buvo įsikūrę šiek tiek daugiau nei 1,1 tūkstančio sediškių.
Taigi autorius, kuris pastebi, kad Seda nyksta, lyg ir teisus. Kitas klausimas, kaip pasisuks šie procesai pastarąjį dešimtmetį. Mat sediškių akimis, jų miestelis (arba miestas) – itin gera vieta kurtis ir gyventi.

Moterys valdo

Mano kelionė po Sedą prasidėjo nuo gimnazijos direktorės Genoveitos Gricienės kiemo. Kol gėrėme rytinės kavos puodelį, apžiūrinėjome „naujovę“ – diendaržį su žąsimis (pasirodo, tame dar nesuaugusių plunksnuočių būryje griežta hierarchija – vadas nurodo, ir kad maistas tinkamas lesti, ir kada liautis), dar nežinojau, kad netrukus pasijusiu kaip vienas pasaulinės literatūros klasikas, kurį įsimintinoje kelionėje globojo labai nuovokus vedlys.
Iš Užežerės kaimo (tas kaimas dėl nesuvokiamų administracinių perturbacijų taip ir netapo Sedos miestelio dalimi) geltona „Sudzuki“ nuburzgėme prie senosios bažnyčios. Pažintį su Seda buvo nutarta pradėti nuo tų, kurie moka daug dirbti ir gražiai gyventi.
Kiemas, į kurį užsukome, buvo išties gražus. Koks kitoks jis galėtų būti, jei šeimininkė – agronomė. Tiesa, dabar jau treji metai kaip pensijoje – tad ir sukasi po namus, aplinką dabina. Šeimininkas – Antanas  Kazlauskas, nedaug tepasakė, bet pakankamai svarbaus: valdžia esanti žmonos, o jam lieka darbininko vaidmuo. Tas pareigų paskirstymas, akivaizdu, didelių nepatogumų nesudarąs. Tokie esą žemaičiai vyrai – jie su moterimis dėl valdžios nekovoja…
Regina Kazlauskienė į Sedą atitekėjo iš Mosėdžio. Iš pradžių teko dirbti kolūkyje – pagal profesiją, paskui – buvusios elektrotechnikos gamyklos filiale, po to – iki pat pensijos žemėtvarkos skyriuje, Sedoje. Moteris neslepia – sunkiai prisitaikiusi prie pensininkės gyvenimo, gal tik po dvejų metų priprato prie tos „laisvės“.
Kūrėsi pamažu. Dar prisimena, kaip pirmagimį parsivežė į nuomojamą kambarėlį – tokį mažą, kad net vaikelio nebuvo kur paguldyti – tad ant stalo padėjusi pagalvę, o sūnelį – ant jos… Gal sutapimas, bet po daugelio metų Kazlauskų vyresnysis  („Geriausias Sedos elektrikas“, – apibūdina Genoveita) nusipirko sodybą ir įsikūrė tame pat name.
Per kelis dešimtmečius Mosėdis liko tik prisiminimas. „Kai nuvažiuoju, nelabai ką ir bepažįstu“, – konstatuoja Regina. Pasakoja apie anūkus (neseniai dukra viešėjusi su dviem mažyliais, kurių jauniausiam – vos pora mėnesių), apie žemaitišką „pusmarškonę“ košę, kuriai mirkalą gaminanti savo būdu – į pakepintas kresnas reikia pirma supilti pieną, tik paskui – miltus, tik pienas turįs būti šaltas, kad „kunkolais“ nesueitų… Taip, ji esanti nežemaitiškai šneki. „Ber gal ir gerai, – nusišypso Regina. – Kitaip su manuoju ir sėdėtume kaip du nebyliai“.
Gėlės toje sodyboje auga lyg ant mielių. Krūmus karpo pati – nors ir nelengva elektrines žirkles moteriai suvaldyti, bet kol kas pavyksta. Tiesa, dabar jau šeima nebedirbanti kaip anksčiau – po šešiolika ar aštuoniolika valandų per parą, jėgos – nebe tos, tačiau yra ko suktis. Ir planų visokiausių – per akis.

Klebono gaspadinė

Iš Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios išėjo grupelė žmonių. Šūktelėjusi, kad neužrakintų, Genoveita pasiūlė užeiti į vidų – mat prisipažinau, kad joje nesu buvusi. „Niekur kitur nėra tokios akustikos kaip mūsų bažnyčioje“, – pasigyrė. Nors ir medinė, be vinių statyta, ji tiesiog skamba – mūsų pašnibždomis ištarti žodžiai, atrodė, pripildė menkiausią šventovės kampelį.
Direktorė prisimena, kaip pirmą kartą bažnyčioje koncertavo Petras Bingelis su savo choru. Atliko vieną kūrinį – tyla. Kitą – sediškiai vėl neploja. Penktas kūrinys buvo garsusis vergų choras iš Verdžio operos „Aida“. Tada žemaičiai ir neatlaikę – pasigirdo pirmieji aplodismentai.
„Po koncerto Bingelis man sako – privertė sediškiai jį paprakaituoti. Kiek choras dainuoja – jokios reakcijos… Tada aš jam ir sakau: šitoje bažnyčioje aplodismentai išvis skambėjo pirmąjį kartą“, – linksmą istoriją prisiminė Genoveita.
Grįžtame per klebonijos kiemą. Dešinėje – senoji klebonija, kurioje dabar repetuoja bažnyčios choras, renkasi anoniminiai alkoholikai. Gimnazijos direktorė papasakojo, kaip dar sovietmečiu į šią kleboniją kunigas ją pirmą kartą buvo pakvietęs pietų. Patiekalų buvo tiek daug, kad deserto net paragauti nebeįstengusi… Paskui draugystė su kunigais tęsėsi. „Kelerius metus net buvau klebono gaspadinė. Ne nuolatinė, tik atlaidų“, – žiūrėdama į mano nustebusį veidą nusijuokia sediškė.
Vėl sėdame į geltonąją „Sudzuki“ ir dar vienas ratas per Sedą. „Taip greičiau“, – paaiškina tokį važinėjimąsi ten, kur pėsčiomis – minutė, kita kelio. Kita priežastis – labai patinka vairuoti, tam dalykui – nei pinigų, nei laiko negaila.

Sodyba ant ežero

Birutė ir Liudas Šopos įsikūrę beveik ant ežero – jų kieme prieš keturis dešimtmečius per polaidį tyvuliuodavęs vanduo – mat per sodybą teka Sedulos upelis, sujungiantis ežerą su Varduva. Tas upelis labiau panašus į grovį ir skaičiuojamas metrais. Bet pastaruoju metu tapo labai reikšmingas – mat privatininkas, nusipirkęs senąjį Sedos malūną, ketina atkurti ne tik jo išorę, bet ir paskirtį. Jei vanduo Varduvoje pakils, Šopų sodyboje vėl bus potvyniai…
Sedos ežero pakraštys, tas, kuris anksčiau buvo matyti tik įvažiavus į miestelį, dabar užakęs ir užpelkėjęs. Šopos, prieš keturis dešimtmečius pradėję kurtis savo sodyboje, iš ežero atkovojo kiekvieną žemės metrą. Kiek čia žemių suvežta, kiek jų karučiais per kiemą ridenta ir ant ežero pilta – niekas jau nebegali suskaičiuoti. Juodas darbas, ir tiek.
Sodybos sklypą į dvi dalis dalija tvora – mat iš pradžių šeimininkai manė, kad jiems priklausančios žemės yra mažiau, bet po matininkų apsilankymo paaiškėjo, kad galima toliau „kultūrinti“ jiems priklausančio ežeropelkės dalelę. Ten dabar – daržas.
Užtat perėjus tilteliu per Sedulą (arba Sedolą, kaip patikslina Genoveita), pasijunti lyg ant batuto – žemė linguojasi po kojomis, rodos, stipriau spūstelėsi – ir prasmegsi…
Liudas Šopa visą gyvenimą kasė griovius. „Bet už jį niekas geriau šito darbo nepadarys“, – patikslina Genoveita. Pats akmenimis išgrindė kiemą. „Brukis“ pasirodęs netvarkingas, tad perklojo iš naujo. Birutė ilgus metus dirbo Sedos kooperatyve buhaltere. Dabar abu pensijoje, tačiau ilsėtis nėra kada. Ir kur ilsėsies, jei pats sau darbo vis prisigalvoji?
Kalba vėl pasuka apie malūną. „Blogai būtų, jei užpiltų, – atsidūsta šeimininkė. – Namas statytas ant polių, matyt, ir tais laikais vandens saugotasi. Kai remontavome ir grindis nuardėme, po apačia buvo vanduo…“
Sediškės baigia ekskursiją ir greitai sutaria, kad malūno klausimas turi būti gerai išanalizuotas ir aptartas su bendruomene. Gaila būtų, jei tiek metų darbo nueitų perniek. Ir ne tik jų, Šopų…

Saulės kolektorius ir šakų pjaustytuvas

Židikų gatvė – ta, kuria prasideda kelias į Renavą. Sustojame prie Vitos ir Tado Domarkų sodybos – tos pačios, kurioje prieš metus teko lankytis kalbinant „Santarvės sodybos“ konkurso nominantus.
Kaip ir prieš metus, kieme – pilna mašinų. Vieni atvažiuoja, kiti – išvažiuoja, mat Tadas garsėja kaip dyzelinių variklių remonto specialistas. Ir įranga pas jį tokia, kokios arti nesurasi. Tad klientų net iš Latvijos atvažiuoją.
Iš pirmo žvilgsnio nedidelėje sodyboje vyksta keista statyba. Daržinė – ne daržinė, angaras – ne angaras. „Saulės kolektorius“, – kas čia bus, paaiškina šeimininkas. Genoveita giria jaunų sediškių šeimą: darbštūs, savarankiški, viską pradėję savo galva, beveik nuo nieko. Tadas patikslina: nuo motociklų. Kartu su direktorės sūnumi jie buvę didžiausi aistruoliai „baikeriai“ – tada, kai to žodžio niekas nė nežinojęs. Kad mamos ramiau miegotų ir nesinervintų, nueidavę miegoti kaip padorūs vaikai, tėvams sumigus – ant pirštų galų – motociklus išsivarydavę toliau nuo namų, ir į laisvę!
Kas tada galėjo pasakyti, kad jaunystė-kvailystė taps didelių darbų pradžia? Ir didelės atsakomybės. Nes jei nori, kad verslas suktųsi kaip gerai sutvarkytas variklis, turi pats jį valdyti, kiekvieną darbelį išmanyti, o ne vaikščioti aplinkui „su kaklaraiščiu ir šlepetėmis“… Tokios taktikos – viską išmanyti ir kiekviename procese dalyvauti – ir laikosi jaunasis Domarkas.
Gretimame kieme mus pasitinka šeimininkas – Vacys Rupšys. Muzikantas ir išradėjas. Mat Vacio profesija, kaip ir jo žmonos Linos, „Sedos romansų“ ansamblio vadovės, – susijusi su muzika. Dabar tai tik nedidelė sediškio, čia atkakusio iš kaimyninio Akmenės rajono, užsiėmimų dalis. Jis dirba naftos gamykloje, po keturių darbo dienų turi keturias poilsio, iš kurių vieną – išsimiega. Per laisvadienius pamokina Sedos vaikus groti, o kitą laiką skiria sodybai ir meistrystei.
Dabar didžiausias jo galvosūkis esąs – kaip priversti suktis džiovyklę. Šeimininkas paaiškina – sukonstravęs šakų smulkintuvą, kad iš tokių atliekų sukauptų pakankamai kuro namui šildyti. Tačiau paaiškėję, kad susmulkintos šakos pamažu ima kaisti – jose per daug drėgmės. Dabar reikia sugalvoti, kaip tą „kapotinį“ išdžiovinti tiek, kad būtų saugu laikyti.  Nusileidžiame į rūsį, apžiūrime ekologiško – gamtinio kuro „išteklius“ – tokio kiekio turėtų pakakti iki vasario. Ir didžiulę tinklinę „statinaitę“, kurioje pamažu sukantis džiūs tai, kas liko iš šakų… „Vienas variantas, kaip tai pasukti, nepasiteisino, dabar bandau įgyvendinti kitą“, – technišką reikalą nelabai išmanančioms moteriškėms paaiškino meistras.
Į „nemechanišką“ klausimą: ar jau jaučiasi esąs sediškis, Vacys atsako greitai: parvažiavęs į Ventą, pažįstamų sutinkąs vis mažiau ir mažiau. Vadinasi, tikrasis gyvenimas – čia…

Vila „Čičirkana“

Iš tikrųjų tai ne vila, o pavėsinė vienoje iš gražiausių Sedos sodybų. „Mokėjo mama vietą pasirinkti“, – pastebi Rasa Čičirkaitė.
Seniai tai buvo, jau ir tėvelio – Stasio Čičirkos, pradinių klasių mokytojo, ilgai dėsčiusio rusų kalbą, ir mamos Zitos, kurią sediškiai pažinojo kaip puikią medikę, „truopnė“, žmones mylinčią žemaitę, niekada nešnekėjusią be reikalo, nebėra. Sodyboje, prisišliejusioje prie ežero, dabar gyvena dvi seserys – Rasa ir Rūta. Jos grįžo į tėvų namus, nors turėjo ir darbus, ir butus Mažeikiuose. Dabar stebisi: kaip galėjo tiek laiko „klajoti“, nesuprasdamos, kad čia – geriausia vieta žemėje.
Vila „Čičirkana“ – taip skelbia lentelė virš įėjimo į pavėsinę, joje sėdint nevalingai prisiminiau brolių Grimų pasaką apie Baltuolę ir Rožytę. Tik vietoj skirtingų spalvų rožių krūmo sode vešėjo įvairiausi augalai, augalėliai… O seserys buvo tokios nepanašios, tačiau tai joms netrukdo puikiai sutarti.
„Rūta – mūsų aristokratė, fon Levander“, – juokėsi Rasa, raikydama sūrį. Ir tuo buvo galima patikėti, žvelgiant, kaip lėtai ir iškilmingai ruošia stalą jos sesuo. Fon Levanderis – tėčio šaknys, jis į Sedą atvyko iš Raudonės. Pasak seserų, toks ir buvo visą gyvenimą – ramus, santūrus, konservatyvus – gerai taip, kaip yra, pastovumas ir prisirišimas – giminės ženklas. Net keista, kaip leido statyti „vilą“ – nors tekę paaukoti prieskoninių augalėlių lysvę, Rasai labai norėjosi tokios vietos, kur visi susėstų prie didelio stalo, šnekučiuotųsi, bendrautų… Juodaplaukė sesė – tikra žemaitė, panaši į šviesaus atminimo mamą. Ir tas gailestingumas, noras padėti žmogui, ypač senam – taip pat iš ten, iš šaknų…
Šaknys liko giliai, o šakelės – jos susirenka į vilą Sedoje, pasakoja prisiminimus, auklėja jaunimą, kuris net nežino, kas ta Magdelena… Didieji atlaidai, sutraukiantys visą giminę į tėviškę, prie buvusių namų ir kapų.
Taip smagiai bėga paskutinės atostogų dienos. Abi seserys – mokytojos, tik „Levanderių atžala“ pasirinko vokiečių kalbą, o Rasa – lietuvių. Į sodybą užeina kolegos, draugai, sediškiai, vedini kokio nors reikalo, kartais atvažiuoja Rūtos dukterys: viena – iš Briuselio, kita – iš Vilniaus.
„Organizuosime arbatų gėrimo ceremonijas, – planuoja seserys savosios vilos ateitį. – Darysime draugams arbatinę“. Ir darbai jau numatyti – Rasai teks aplinką prižiūrėti, o Rūta pyragus keps ir svečius vaišins.
Niekur kitur, tik Sedoje gali būti taip gera, – patikino seserys Čičirkaitės.

Prie vandens ir be vandens

Sediškiai džiaugiasi, kad miestelis gražėja. Ir tais ES milijonais džiaugiasi. Ypač, kurie išleisti vandentiekiui.
Užkerėta vieta – Sedos kalneliai ir pakalnės, – tikina Genoveita. Sedoje žmonės net pasilaidoti nenori – veža mirusiuosius  į Grūstę. Kad ir ant kalno kapinaitės, ne žemumoje, vis tiek – vos pakasi – ir tuoj vanduo… Kaip juokauja sediškis Juozas Katkus, nenori žmonės „būti matrosais“. O sodybų šuliniai dažniausiai – tušti.
Tad dabar prie daugelio sodybų jau matyti vandentiekio ženklas – rusvas šulinys. Kas tą vamzdį jau nusitiesė iki namų, kas dar kasa – bet visi laukia tos dienos, kai vanduo atitekės.
O šalia teka Varduva. Tokia suvyniota, surangyta – lyg įsijautusios gimnastės kaspinas. Niekaip nesuprasi tos upės būdo – kad ir kur užeitume, vis prie Varduvos atsiduriame, tai dešiniajame krante, tai kairiajame. Kas gamtą myli, tas paupį susitvarkęs, žolę nusipjovęs, gėlėmis, augalėliais papuošęs…
„Nereikia nė didelių pinigų, tik noro ir darbo“, – apibendrina Genoveita, rodydama Vitos ir Aniceto Vilkų sodybą. Namas lyg ir ant kalnelio, o pats riedi žemyn gražiai nukirpta pieva – į paupį.
Greta įsikūręs klaipėdiškis profesorius Rimantas Balsys. Langinės linksmu piešiniu – atidarytos, žemaičių vėliava iškelta, vadinasi, šeimininkas – Sedoje: vasaroja, ilsisi.
Mažeikiuose gyvenantys žmonės dar kažkaip nepajuto, kad Seda panaši į kurortą. O gal ir pajuto, nes žemės kaina – gerokai ūgtelėjusi. Štai kažkas vien už keliolikos arų sklypą miestelyje, prie upės, sumokėjęs 50 tūkstančių…
Darbai čia nesimėto – kas tiesa, tas tiesa. Geras sprendimas būtų  plėtoti kokią nors gamybą netoli Sedos. Bet tam reikia ir valdžios dėmesio, ir privačios iniciatyvos. Kol kas aplink Sedą dygsta tik vėjo jėgainės. Bet jos naujų darbo vietų nesukuria.
Tad negyvena sediškiai kaip inkstai taukuose. Ir sunkiai besiverčiančių yra. Tiesa, kiek jų, nepavyko sužinoti tiksliai. Savivaldybės socialinės paramos skyriaus duomenimis, visoje seniūnijoje pašalpas gauna per du šimtus šeimų, arba puspenkto šimto gyventojų.
„Bet žmonės čia draugiški. Reikėtų gerai paieškoti besipykstančių žmonių, kaimynų“, – apibendrina Genoveita. Abi suprantame, kad miestelyje, kaip ir bet kur, visko yra, visko pasitaiko. Nes gyvenimas panašus į tą Varduvos vagą – vingiuoja, pinasi, ir niekada nežinosi, kas tavęs laukia už posūkio. Nebent būtum vietinis, žemaitis, sediškis. Ir ilgai gyventum prie Varduvos…