Pabaiga. Pradžia – „Santarvės“ 78 numeryje.
*
Tėvynės apsaugos rinktinė buvo sudaryta iš labai įvairių organizacijų ir asmenų. Organizaciniu požiūriu dominavo minėti Plechavičiaus saugūnai, savisaugos dalinių kariai, 1940–1941 metų Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) sukilėlių pagrindu sudaryti Laisvės fronto kariai, prie savivaldos birželio mėnesį steigtų komendantūrų policijos pareigūnai, plechavičiukai, vienas kitas Lietuvos laisvės armijos vanagas, atsitiktinai ar tyčia infiltruotas į TAR karių eiles. Mat Lietuvos laisvės armija, kurios stovykla buvo visai netoli, Plateliuose, oponavo idėjai kurti karinius dalinius vokiečių pavaldume, tačiau fiziškai negalėjo atkurti ryšių su sovietų okupuota Lietuvos dalimi.
Iš esmės Tėvynės apsaugos rinktinė buvo būdas legalizuoti iki šiol slaptai veikusias organizacijas po kovos su Sovietų pajėgomis vėliava. Bet didžiausią dalį rinktinės sudarė neapmokyti 19–20 metų ar jaunesni jaunuoliai, bėgę nuo priverstinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Tai nebuvo vien žemaičiai, nemaža dalis rinktinės vyrų buvo pasitraukę iš Aukštaitijos. Iš viso rinktinėje buvo, kaip yra manoma, 6000 vyrų.
Didžiausia šio suvestinio junginio problema buvo ta, kad tik 122 karininkai ir neaiškus skaičius puskarininkių prisijungė prie rinktinės, iš jų ir aukštesnio laipsnio kariai neturėjo patirties pėstininkų rikiuotėje, o tikros karinės patirties, ko gero, neturėjo niekas: karininkai, tarnavę savisaugos daliniuose, nebuvo frontininkai, jie atliko policijos ar apsaugos funkcijas.
Net paviršutiniškam karių parengimui reikėjo mažiausiai trijų mėnesių, patys vokiečiai parengimui karo metu skyrė šešis mėnesius, o čia kalbama apie savaites, tuo pačiu metu budint ir einant sargybą.
Šlubavo ir aprūpinimas ginklais, uniformomis, ryšio priemonėmis, automatiniais ginklais, nekalbant apie tankus ir artilerijos pabūklus. Jų lietuviai negalėjo tikėtis vien dėl to, kad išmokti tinkamai jais naudotis reikėjo daugiau laiko ir mokymuisi reikalingų sąlygų. Buvo žadama sustiprinti rinktinę vokiečių kariuomenės pajėgomis.
Lietuviams labiausiai rūpėjo politiniai rinktinės aspektai – kad rinktinė turėtų lietuviškus ženklus ir kariai duotų priesaiką ne Vokietijai, vokiečių kariuomenės vadovybei, o Lietuvai, savo vadams. Vienijo visus bendras priešas. Šį kartą niekas nesutrukdė viską padaryti lietuviškai. Rinktinė net leido savo laikraštį „Lietuvos gynėjas“, iki rugsėjo vidurio išėjo penki numeriai.
*
Tuo laiku Raudonoji armija baigė savo pergrupavimą bei papildymą atsargomis ir pradėjo naują operaciją, žinomą kaip Baltijos ofensyvą arba puolimą. Ši operacija turėjo užbaigti tai, ko nespėta padaryti Bagrationo operacijos metu – baigti naikinti armijų grupės Centras padalinius ir sunaikinti armijų grupę Šiaurė.
Natūralu, kad pagrindiniu puolimo objektu tapo Klaipėda ir Lietuvos pajūris, sudarė sąlygos atskirti sausumoje Prūsijos ir Kuršo pajėgas. Vokietijos vadovybė stengėsi išlaikyti visą Baltijos regioną, o, negalėdama to padaryti, remdamasi jūrinių pajėgų dominavimu Baltijos jūroje, nors išlaikyti placdarmą Kuršo regione, iš kurio, patogiai progai pasitaikius, būtų galima kontratakuoti ir atkirsti visus Raudonosios armijos junginius, įlindusius giliau Lietuvoje.
Nors tokie planai atrodė fantastiškai, jie realiai veikė jėgų paskirstymą: Lietuvos karo veiksmų teatras tapo labai svarbus sovietams ir nesvarbus Vokietijai: išimtį sudarė Klaipėda, kuri buvo paversta sausumos ir jūrų tvirtove.
Klaipėdai užimti buvo pasitelktos Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto pajėgos, puolusios nuo Latvijos ir šiaurės Lietuvos Klaipėdos kryptimi – tiesiog per Tėvynės apsaugos rinktinės gynybos ruožą.
Konkrečiai Sedos kryptimi puolė 6 gvardijos smūginės armijos (vadovaujami gen. plk. I. Čistiakovo tankų batalionai, paskui juos antrajame ešelone judėjo 67 gvardijos šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr. A. Baskovo).
Spalio 5 dieną šios pajėgos prasiveržė pro Ventos pozicijas, o 7 dienos rytą keliasdešimt tankų su ant jų sėdinčiais pėstininkais pasirodė Sedos gynėjams prieš akis iš šiaurės rytų.
1-ojo Lietuvių pulko kariai (pulke – apie tūkstantis vyrų) buvo užėmę Sedos prieigų gynybą puslankiu: Šiaurės rytų kryptį dengė II batalionas, Rytų kryptį – I batalionas, o pietryčių – kaip galima spėti iš kelių liudininkų sudarytų schemų – trečias batalionas. Trečias batalionas galėjo būti ir rezerve, apie jį esama prieštaringų žinių.
Tokiu būdu didžiausias smūgis teko 1-am batalionui, jo 1-ai ir 2-ai kuopoms, prie kurių kaip tik veikė vienintelis prieštankinis pajėgumas – panzerfaustais ginkluotas prieštankinis būrys, pavadintas 4-tąja sunkiųjų pabūklų kuopa. Būtent šio padalinio kariams pavyko pamušti 8 tankus. Esmė ta, kad panzerfaustas sunkiai pramuša pagrindinį tanko šarvą, reikia tankus prisileisti arčiau ir pataikyti sviediniu iš šono arba užnugario, kur šarvas plonesnis, tačiau ilgas laukimas gali kainuoti gyvybę susikovus su tankus lydinčiais pėstininkais. Akivaizdu, kad, kartą nepataikius, šansai likti gyviems nėra dideli.
Viskas įvyko akimirksniu, neapšaudyti ankstesnėse kovose jaunuoliai, sugebėję suduoti pirmą smūgį, turėjo greitai trauktis, bet čia jiems kelią pastojo Varduvos upė, kuri nėra labai didelė, bet pakankamai gili, kad taptų kliūtimi su ginklais ir amunicija besitraukiantiems lietuviams. Kaip tik čia žuvo daugiausia rinktinės karių. Jų skaičius naujausiais duomenimis yra apie 110, taigi dešimtadalis ar daugiau viso mūšyje dalyvavusio karių skaičiaus.
Pasitraukusį pulką buvo bandyta sustabdyti Barstyčiuose, kur veikė bent vienas 2-ojo pulko batalionas, tačiau sovietų puolimo tempas buvo toks, kad to padaryti nebuvo įmanoma, ir rinktinės kariai traukėsi Kretingos link, vėliau pateko į Klaipėdą, o vėliau buvo palikti ginti Kuršių nerijos ir Rytprūsių. Rinktinės kariai buvo performuoti į 8 statybos-pio-
nierių kuopas, statė įtvirtinimus prie Lomžos, Gdansko, Liubeko ir Pilau (dabar Baltijskas).
*
Kokia buvo šių kovų prasmė? Karo metu ne visada yra laiko ilgiems apmąstymams ir toli siekiantiems modeliavimams. Reikia spręsti čia ir dabar iš tų alternatyvų, kokios tuo metu buvo. Buvo pasirinktas atviros kovos kelias, taip aprūpinant karius uniformomis ir ginklais.
Jeigu būtų pavykę apsiginti, jeigu vokiečiai būtų atsiuntę pagalbą, jeigu kitoks būtų jų planas, po šių kovų atsilaikiusi rinktinė būtų performuota į diviziją ir sudariusi būsimos kariuomenės branduolį, iš kurio, Vokietijai susitarus su sąjungininkais, būtų galima atkurti Lietuvos kariuomenę.
Likimas lėmė kitaip, viskas truko tik keliasdešimt minučių kovos, po jos – sunkus atsitraukimas ir kiti karo baisumai.
Bet kariai padarė valingą sprendimą, prisiėmė atsakomybę, realiai stojo į kovą, pasiekė tam tikrą rezultatą, galų gale žuvo už tėvynę. Tas 110 karių per keliasdešimt minučių nėra mažai – Nepriklausomybės kovose per dvejus metus žuvo kiek daugiau nei 2000 karių.
Kaipgi mes atmename šias kovas ir kaip įamžintas jų aukos atminimas?
Prie bažnyčios, Sedos kapinėse esama kelių paminklų su pavardėmis, tačiau didžiojoje kapavietės dalyje nėra palaidojimo ženklų, kapinių pasienyje auga tik pasodinti augalai. Mūšiui pasibaigus, čia esančiame apkase vietinio kunigo iniciatyva buvo laidojami vietoje žuvę ir iš kitų vietų surinkti žuvusieji, sulaidoti tokia tvarka, kad galvos būtų prie galvų, o kojos prie kojų.
Buvo surinkti ir žuvusiųjų dokumentai, todėl yra galimybė atkurti jų pavardes. Išliko ir Pirmojo lietuvių pulko archyvas, o štai antrojo neišliko, gal dėl to ir žinių apie jo formavimą yra tiek nedaug.
Būtina pastatyti šių kovų mastą atitinkantį paminklą, o prie Bažnyčios gatvės, šalia kapinių, – kultūros paveldą ženklinančią rudą rodyklę. Kad gėda nebūtų.
Kaunas, 2024-10-07
