Nuotr. iš asmeninio archyvo
Prieš ketvirtį amžiaus Mažeikių aerodrome vyko Lietuvos jaunimo šuolių su parašiutu čempionatas, kuriame „Sparnų“ kategorijoje trečią vietą iškovojo septyniolikmetis mažeikiškis Žydrūnas Mituzas. Tada niekas negalėjo pagalvoti, kad parašiutizmas taps vaikino gyvenimo būdu – jis šiuo metu yra Lietuvos kariuomenės parašiutininkų rengimo centro instruktorius, atstovauja Lietuvai laisvo kritimo grupinės akrobatikos varžybose.
Po varžybų „Santarvės“ kalbintas tuomet Mažeikių politechnikos mokykloje elektriko specialybės mokslus krimtęs vaikinas teigė, jog puikų rezultatą atnešęs šuolis jam buvo jau 247-as. Prisimindamas pirmąjį šuolį, jis sakė baimės nejautęs, jautęsis tik lyg praradęs sąmonę, o kai atsipeikėjęs – pamatė, kad parašiutas jau išsiskleidęs. Antrasis ir kiti šuoliai buvę sunkesni, nes jau viską tekę daryti pačiam.
„Lankyti parašiutizmą pradėjau būdamas keturiolikos metų, o kitaip gal ir negalėję būti – tame pačiame kieme matydavau šalia gyvenantį parašiutizmo instruktorių Rimantą Morkūną, kuris vykdavo į aerodromą, veždavosi mokinius. O išbandyti šuolius paskatino bendraklasis. Beje, jis pats vėliau padarė šuolių su parašiutu pertrauką, ir prie to grįžo tik po penkiolikos metų“, – pasakojo Ž. Mituzas.
Kaip tėvai reagavo į tokį pomėgį? Tada jie nieko nesakė, tačiau kažkada tėtis prasitarė, kad iš tikrųjų mama nemiegodavo, pergyvendavo, kai sūnus išvykdavo į varžybas.
Plačiau – „Santarvės“ laikraštyje.
