„Kas čia į mano senos paveikslą žiūrės?“ – klausė fotografuojama šimtametė, tačiau iš savo albumo pasiūlyti nuotraukos negalėjo – kaip jau niekam neįdomias nuotraukas sumetusi į krosnį... Autorės nuotrauka
Krakiuose gyvenanti vyriausia rajono gyventoja Cecilija Butkienė negalėjo atsistebėti sulaukusi „Santarvės“ vizito. „Ar aš būsiu pagerbta, ar paniekinta?“ – ne kartą klausė.
Išgirdusi apie apsilankymo tikslą krakiškė pašmaikštavo išpildžiusi savo žento palinkėjimą sulaukti šimto metų.
Prižiūri anūkė
103 metų senolę jau aštuntus metaus prižiūri jos anūkė Janina. Į Krakius iš Mažeikių pas anūkę persikraustė prieš septynerius metus, kai mirė kartu su Cecilija gyvenęs jos sūnus.
Kai C. Butkienė buvo šešiasdešimties, tapo našle, bet moteriai niekada nekilusi mintis į savo gyvenimą įsileisti kito vyro. Cecilija gyveno su savo šeimos nesukūrusiu sūnumi.
„Anūkėlė gerai užlaiko mane. Per amžių to nebuvau mačiusi, ką dabar turiu“, – ne kartą Janiną pagyrė senolė.
Ji pridūrė, kad tokio rūpesčio nusipelnė, nes nuo mažens auginusi anūkę, į mokyklą ją leidusi.
Be tarpininkų nesusikalba
Šimtametė teigė, kad dabar, turėdama tokią ramybę, galėtų gyventi ir gyventi… Tačiau liūdesys dažnai apima dėl savo neįgalumo.
„Vaikštau kaip musė primušta, jėgų nebėra. Ir akimis nematau, ir negirdžiu. Už ką Dievulis mane taip nubaudė? Esu atskirta nuo pasaulio“, – savo bėdas dėstė senolė.
Be anūkės pagalbos ji nebesusikalba ir su Ceciliją aplankyti ateinančia dukra, Janinos mama, kuri gyvena netoliese.
„Mane kartais ir iš lūpų supranta, o kitų nesupranta, kad ir kiek į ausį šauktų“, – pastebėjo Janina.
Be anūkės pagalbos nebūtų ir šio interviu.
Ligos senolės nekankina
Janinos teigimu, jeigu senolė matytų ir girdėtų, būtų sveikesnė ir už jos mamą. Ji nėra rimtai sirgusi, o tuo labiau gulėjusi ligoninėje. Kartais pasiguodžia, kad veržia galvą, tuomet išgeria tabletę nuo kraujo spaudimo ir negalavimas praeina.
Anūkė prisimena, kad močiutė dar nuo kosulio vaistus gėrė. Tik jei koks skausmas suima, tabletės paprašo, o šiaip senolė esanti nusiteikusi prieš vaistus.
„Kurtumas – didžiausia problema. Dėl šito kenčia jos gyvenimo kokybė – negali nė radijo klausyti, nė televizoriaus žiūrėti. Liūdnos jos dienos, viena į kitą panašios“, – kalbėjo anūkė.
Į anūkės gyvenimą nesikiša
Janina patikino kol kas dėl šimtametės priežiūros didelių problemų neturinti. Ji gana ramaus būdo – į anūkės gyvenimą nesikiša, nereikia tenkinti jokių užgaidų ar klausytis pamokymų, nurodymų.
Senolę ji gyrė už tvarkingumą. Pati lovą pasiklojanti, susitvarkanti savo daiktus, stalčius. Tvarkinga ji buvusi visą amžių. Ir dabar, pamačiusi kriauklėje sudėtus indus, visada skuba juos suplauti.
Ne šimtametės būdui lovoje gulėti – ji mėgstanti po namus pavaikščioti, kartais trumpam išeinanti į lauką.
Šimtametė – tikinti, tačiau apsilankymas bažnyčioje – jau nebe jos jėgoms. Anūkė girdi, kaip senolė savo kambarėlyje dažnai meldžiasi, būna, ir pagieda.
Pasakoja tik apie savo gyvenimą
Šimtametė – savotiška istorijos liudininkė. Tačiau apie valdžias, šimtmečio įvykius ji nelabai kalba.
Cecilija Butkienė pas savo anūkę Janiną atsikraustė prieš septynerius metus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Janina pastebėjo, kad dažniausiai močiutė pasakojanti tik apie savo gyvenimą – matyt, kolūkyje laukininkystės darbus dirbančiai moteriai niekada nerūpėjusi politika, valdžios.
„Gal dėl to, kad ji mažo raštingumo. Vos vieną klasę baigusi. Skaityti moka, parašą padėdavo, tai tiek ir to mokslo“, – teigė Janina.
Ir kalbėdama su „Santarve“, šimtametė nesileido į globalias temas – labiau buvo linkusi pasakoti apie savo gyvenimą.
Tik karą prisiminė, kaip dėl fronto kuriam laikui tekę palikti savo namus kaime.
„Nelaimė yra karas. Didelė nelaimė“, – kalbėjo senolė.
Giminės šaknų nežino
Cecilija Butkienė nustebo, sužinojusi, kad yra seniausia rajono gyventoja.
„Negaliu pasakyti, kaip tiek ilgai išgyvenau. Gal kad tiek daug vargau, užsigrūdinau?“ – šyptelėjo ji.
Kiek pagalvojusi pridūrė: matyt, išsipildė žento (taip ji vadina Janinos vyrą) palinkėjimas sulaukti šimto metų.
Ar ilgaamžiškumą nulėmė genai, Cecilija negalėjo pasakyti. Savo tėvo nepažinojo, o mama mirė, rodos, 64-erių metų. Kas nutiko, irgi nežino. Nežinanti ir kaip susiklostė brolio ir sesers gyvenimas. Kad tokie buvo, žino tik iš giminaičių, matyti jų netekę…
Paskutinį kartą mamą Cecilija matė būdama gal dvidešimties metų, kai ši, išvykdama gyventi į Latviją, atvažiavo su ja atsisveikinti. Iki to laiko dukters gyvenimas jai nerūpėjęs.
Užaugo svetimoje šeimoje
Cecilija buvo nesantuokinis Naikių ūkininko dukters vaikas. Tėvas, rodos, irgi buvęs ūkininko sūnus.
Tais laikais tokie dalykai buvo didžiulė gėda visai šeimai, todėl tėvai savo dukrą su kūdikiu išvarę.
Taip Cecilija atsidūrė savo kūmos namuose.
„Neduok Dieve, pas svetimus augti. Nepatikėsite, kaip aš gyvenau. Buvau ūkininkų dukters vaikas, o likau vergė“, – atsiduso senolė.
Gal norėdama kuo anksčiau ištrūkti iš ją auginusių žmonių namų devyniolikos metų Cecilija ištekėjo už vienuolika metų vyresnio vyro, į kurį merginos širdis nelinko.
Artimieji močiutės nepamiršta
Anūkės teigimu, Cecilijos gyvenimas ir ištekėjus nebuvo geras. Vyras buvęs girtuoklis, iš jo paguodos mažai tesulaukdavo.
„Nenorėjo už jo tekėti, todėl, matyt, ir gyvenimas buvo vargingas“, – samprotavo Janina.
Šeimoje gimė du vaikai – jau miręs sūnus ir Janinos mama.
„Yra keturi anūkai, dešimt proanūkių, dar aštuoni proproanūkiai“, – didžiausią šimtametės turtą suskaičiuoja ją prižiūrinti anūkė.
Artimieji senolės nepamiršta. O kai jai sukako šimtas metų, krakiškė sulaukė ir valdžios dėmesio.
