Senoje Pikelių bažnyčioje tradiciškai tebedirba visi jos tarnai

Pikelių Švč. Trejybės bažnyčia be šių trijų Dievo tarnų – Antaninos Želvienės (kairėje) Romano Jonušo ir Veronikos Vindašienės neįsivaizduojama. Autoriaus nuotr.

Ateinantį sekmadienį seniausioje mūsų rajone – Pikelių Švč. Trejybės bažnyčioje vyks kasmetinė šventė – Šv. Mykolo Arkangelo atlaidai.
Atlaidams jau ruošiasi ir trys joje dirbantys pikeliškiai, ištikimai tarnaujantys Dievui, bažnyčiai ir žmonėms. Tų žmonių dėka pikeliškiai žino, kada eiti į bažnyčią, joje visada tvarkinga ir švaru, vargu, ar be jų apsieitų šv. Mišių aukoti atvykstantis kunigas.

Tarnauja iš meilės Dievui

Tie trys ištikimi bažnyčios tarnai, pikeliškiai: zakristijonas Romanas Jonušas, varpininkė Veronika Vindašienė ir padėjėja, liaudiškai vadinama „pročkelė“ Antanina Želvienė.
Pikelių parapiją aptarnaujantis kunigas Klemensas Jaraminas „Santarvei“ sakė, kad mažai kur bažnyčiose berasi visus tris jomis besirūpinančius žmones.
„Dažniausiai jų kaimuose likę vos vienas, kartais du dirbantys žmonės. Mieste, bent jau Mažeikių bažnyčiose, nuolatinio zakristijono nėra – sunku prisikalbinti žmones, nes niekas nenori prisiimti tokios atsakomybės.
Pikeliuose tebeturime visus tris, už, galima sakyti, simbolinį atlygį dirbančius žmones, – jie tarnauja labiau dėl meilės Dievui ir bažnyčiai. Čia dar išlikę tarnai kaip senais, gražiais parapijiniais laikais ir jie tą tradiciją tęsia. Pikelių bažnytėlė, nors ir sena, bet čia yra daug visokių vertybių – kažin kur rasime bažnyčią, kurioje yra net septyni altoriai? Ir viską, ne tik juos, reikia prižiūrėti – plauti, valyti dulkes. Tad darbo jiems čia netrūksta“, – kalbėjo kunigas K. Jaraminas.

Užaugino tris vaikus

Zakristijonu R. Jonušas pradėjo dirbti prieš dešimtį metų – 2006-aisiais. Kitais metais aštuoniasdešimties metų jubiliejų minėsiantis zakristijonas kilęs iš netoli Pikelių esančių Ruzgų – ten augo, po to išėjo į kariuomenę. Kurį laiką – iki 1973 metų – Ruzguose gyveno ir grįžęs iš tarnybos. Kai atvažiavo į Pikelius, jau buvo vedęs. Romanas susituokė 1970 metais, kaip pats juokauja, per lenininę talką – balandžio 22-ąją.
„Ventos“, o vėliau Pikelių tarybiniame ūkyje vyriausiąja buhaltere dirbusi R. Jonušo žmona po trylikos metų gyvenimo santuokoje išėjo Anapilin ir vyriškis liko našlys su dviem vaikais – dvynukais. R. Jonušo sūnus gyvena Pikeliuose, užaugino du sūnus, o dukra išvykusi gyventi į Angliją.
„Dabar ji žada parvažiuoti – pasirodo kartą per metus. Ji jau keturiasdešimt šešerių, bet dar neištekėjusi – yra ilgos jaunystės mylėtoja“, – juokėsi pašnekovas.

Pritardavo giedoriams

R. Jonušas yra elektrikas – šios specialybės išmoko tuometinėje Viekšnių proftechninėje mokykloje.
„Mūsų, elektromonterių, grupė buvo paskutinioji toje mokykloje, paskui šios specialybės ruošimas buvo perkeltas, berods, į Varnius“, – prisiminė senolis.
Zakristijonas Pikelių bažnyčioje buvo ir anksčiau, bet įvyko kažkokie nesusipratimai ir jo paslaugų buvo atsisakyta.
Iš Mažeikių atvažiuodavęs kunigas kurį laiką atsiveždavo ir zakristijoną.
„O mano bendrapavardis kunigas Tomas Jonušas kartą po Mišių pasakė, kad aš būsiu zakristijonu, mat iki tol bažnyčioje pritardavau giedoriams. Šiokį tokį balsą turėjau, tad ir prisidėdavau prie jų. Tai nuo tų 2006 metų ir tebedirbu čia. Esu tikintis, nuo tada, kai parėjome gyventi į Pikelius, bažnytėlę lankydavau kiekvieną sekmadienį“, – kalbėjo R. Jonušas.

Pikeliškius pažįsta

Dešiniąja kunigo ranka esantis zakristijonas teigia, kad jokių sunkumų jo darbe nėra – per tiek metų įgyta didelės patirties. Svarbiausia žinoti, kada, kokioms mišioms ir kokius drabužius kunigui ištraukti iš spintos, kas turi būti paruošta vienų ar kitų mišių proga, zakristijono darbas yra ir uždegti bei prižiūrėti žvakes, jo žinioje ir bažnyčios raktai.

Plačiau skaitykite ketvirtadienio laikraštyje.