Sediškių bendruomenė per šventes surengė smagią ekskursiją į Rygą. Laimos MAŽRIMIENĖS nuotr.
[nggallery id=333 template=caption]Ir kas galėjo pamanyti, kad pavasaris bus toks šaltas. Daugiau nei pusė šimto sediškių kovo 9-osios rytą išsiruošė į Rygą.
„Gulbių ežeras“, į kurį įsigijome bilietus, tik vakare, dienai numatyta kultūrinė programa – labiau lauke nei viduj.
Mažeikiuose įsėdęs gidas Dainius visą kelią teikė išsamią informaciją apie pravažiuojamus objektus, pasakojo apie Latviją ir Rygą. Informacijos daug, bet pateikiama neįkyriai, nė vieno neerzino, jos kiekvienas išgirdo ir įsiminė kiek kam reikėjo.
Tokia smagi pilis
Pakeliui aplankėm Jaunpilį – Livonijos ordino viduramžių pilį, išsaugojusią pirminį išorinį pavidalą. Nežiūrint to, kad toje pilyje tikrai nėra ko žiūrėti, išvažiavom iš jos linksmai nusiteikę, praleidę ten daugiau nei 2 valandas. Verta iš latvių pasimokyti, kaip daryti pramogą, ir už nemažus pinigus: bilieto kaina – 4 latai ir 1 latas už gido paslaugą.
Mus pasitiko „vienuolis“ (pagal apdarą – pranciškonas) ir jo šeimininkė Mara. Mes buvome aktyviai įjungti į viduramžių pilies gyvenimą: vaidinome karalius ir karalienes, hercogus, „važiavome“ jaunom kumelaitėmis kinkytomis karietomis, „jojome“ ant žirgų…
Vis buvo žadama, kad pakliūsime į vyno rūsį, kur mūsų laukia viduramžių vynas. Iš tiesų vingiuotais, stačiais laipteliais nusileidom į rūsį. Ant jauniausios panelės buvo uždėtas skaistybės diržas, išbandyti senoviniai ginklai. Vyno irgi buvo: moliniuose indeliuose jis labai priminė vaisių sultis. Bet viskas buvo pateikta su reikiama humoro doze, visiems dalyvaujant apeigose ir ritualuose. Ir dainuoti reikėjo, ir viduramžišką monetą nusikaldinti. Išėję į lauką buvome palydėti senovinės patrankos šūviu. Ir nė vienas nepasakėme: ir nebuvo čia ko eiti.
Kitiems irgi pasakyčiau: verta užsukti, ypač bendruomenių žmonėms būtų ko pasimokyti.
Ekskursija neužsitęsė
Rygoje buvo numatyta apžvalginė ekskursija po senamiestį pėsčiomis. Va čia ir pajutom –gyva bėda tas žvarbus ledinis vėjas, apledėję šaligatviai. Šaltis ir vėjas nugairino veidus, šalo rankos ir kojos. Galvoje viena mintis: greičiau į kokią nors kavinę, niekas neįdomu, nieko nematau, nieko nenoriu.
Protingasis mūsų gidas, matydamas, kad jo informacijos nebepriimame, pasiūlė pabirti po kavines, kurių centre labai daug. Apšilus ir lauke nebeatrodė taip šalta, be to, niekur ir nebevaikščiojom, nebent lauktuvių į mažą parduotuvytę, kur buvo ir „Rygas balzams“.
Puošiasi kaip į šventę
Atvažiavus į Rygos operos ir baleto teatrą maloniai nustebino pasipuošę žiūrovai: daug moterų persiauna šventiniais bateliais. Matyti, kad atėjo į teatrą kaip į šventę – gražiai pasipuošę. O ir pats pastatas pasipuošimo prašyte prašo: išlaikytas senovinis dekoras, gražios ložės, senove dvelkianti orkestro duobė. Viskas taip didinga ir oriai iškilminga.
O ką kalbėti apie puikiai atliekamą Piotro Čaikovskio muziką, baleto artistus, jų drabužių puošnumą, dekoracijas…
Verta, tikrai verta nuvažiuoti pas brolius latvius. Kaip gerai, kad yra žmonių, kurie ieškodami malonumo sau, suteikia malonumą ir kitiems.
Toks žmogus Sedoje yra Laimutė Mažrimienė.
Genoveita Gricienė
