Įvardijamos tris pagrindinės internetinio bendravimo dominavimo grėsmės: tai socializacijos arba realaus bendravimo stoka, taip pat ir meilės stoka. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Lietuvoje viešintis vienas žymiausių šiandienos sociologų Zygmuntas Baumanas teigia, jog kiekviename mūsų slypi tiek virtualaus, tiek realaus gyvenimo pradas, o internetinio „online“ gyvenimo įtaką ateičiai sunku nuspėti.
Trys pagrindinės grėsmės
Pasak profesoriaus, „online“ gyvenimas yra greitas, paprastas ir nerizikingas, tuo tarpu „offline“ – reikalaujantis įsipareigojimų ir pastangų. Pirmuoju atveju mes bendraujame lūpomis ar pirštais, o antruoju – realiai.
Mokslininkas įvardija tris pagrindines internetinio bendravimo dominavimo grėsmes: tai socializacijos arba realaus bendravimo stoka, taip pat ir meilės stoka. Labiausiai interneto poveikį galima matyti daug laiko skaitmeninėje erdvėje praleidžiančiuose vaikuose. Pavyzdžiui, vienas vaikas, gavęs dovanų įprastą knygą, paklausė – kodėl niekas joje nejuda? Vaikai šiais laikais įpratę, jog daiktuose turi būti kas nors interaktyvaus.
Kita Z. Baumano įvardyta grėsmė – kantrybės stoka, kadangi, pasak jo, „online“ yra tarsi tirpi kava – tik užpili karštu vandeniu ir jau gali gerti. Tai lemia trumpėjantį atstumą tarp žmonių siekimų, veiksmų ir rezultato.
Trečioji profesoriaus suformuluota galima grėsmė – mažėjantis sugebėjimas išlaikyti dėmesį, kaupti galvoje ir analizuoti informaciją.
„Skaitmeninėje realybėje viskas yra serveriuose, viską galima labai nesudėtingai atrasti ir žmogaus smegenys tarsi aptingsta, vis mažiau sugebame apdoroti informaciją, ją analizuoti. Mano kolegos, dirbantys su studentais, pasakoja, jog patys studentai nesugeba prisiminti savo darbų, esė, kurias rašė metų pradžioje, nebesugeba cituoti tų autorių, kuriuos patys neseniai citavo – tai nėra geras ženklas ateičiai, tiek asmeninėms, tiek visuomeninėms žinioms“, – kalbėjo Z. Baumanas.
Nebent išmestume kompiuterį
Paklaustas, kaip galima tų grėsmių išvengti jau dabar, sociologas teigė, jog konkretaus recepto negali būti – galime nebent išmesti per langą kompiuterį.
„Receptas banalus – kaip moteriškų žurnalų patarimų skyriuje – reikėtų tiesiog aiškinti vaikams, ką jie gauna ir ką praranda, skatinti skaityti popierines knygas, mąstyti savarankiškai, kuo daugiau bendrauti ir kalbėti su vaikais, bet tai nebūtinai duos tokį rezultatą, kokio tikimės“, – teigė Z. Baumanas.
Profesorius pateikė pavyzdį, jog panašios grėsmės buvo suformuluotos ir Johanui Gutenbergui išradus spausdinimo mašiną – visi manė, jog spaudiniams tapus pigiems ir visiems prieinamiems, ištiks katastrofa. Iš šio išradimo gimė reformacija – Biblija tapo prieinama kiekvienam žmogui, tai nebebuvo elitinis leidinys. Tačiau vėliau, pasak mokslininko, vyko kontrreformacija ir religiniai karai. Taigi rezultatai gali būti labai įvairūs ir mums nenuspėjami.
Nelieka dialogo
Kalbėdamas apie politikos ir interneto ryšį, profesorius pabrėžė, jog šį galima vertinti tiek optimistiškai, tiek pesimistiškai – viena vertus tai yra teigiamas dalykas, kadangi pagaliau galima betarpiška demokratija, piliečiams yra prieinama visa informacija ir jie gali daryti įtaką priimamiems sprendimams.
Kita vertus – manymas, jog viskas prieinama yra tik numanomas, nes internetas lengvai sukuria komforto zoną.
Pasak sociologo, mes labai greitai ištriname tai, kas mums yra neperanku, sąmoningai ar nesąmoningai neskaitome informacijos, kuri yra mums nepalanki arba prieštarauja mūsų mąstymui.Tuo tarpu to negalime išvengti „offline“ gyvenime – eidami gatve, mes negalima nesutikti nepastebėti mums nepalankių žvilgsnių ar negirdėti nepalankių nuomonių.
Taigi, anot Z. Baumano, egzistuoja grėsmė, jog gali būti prarandamas gebėjimas kalbėtis, prarandama dialogo galimybė – tokio dialogo, kuris vyksta ne vien tarp bendraminčių, bet ir kitaip mąstančių oponentų.
Pilietiškumo krizė – ne interneto padarinys
Mokslininkas pabrėžė, jog pilietiškumo krizės nereikia tapatinti su interneto atsiradimu – ji buvo subrendusi jau anksčiau. Pasak mokslininko, aktyvius piliečius galima būtų suskirstyti į „darbininkus“, „kareivius“ ir „mokesčių mokėtojus“ – visų šių trijų grupių įtaka yra susilpnėjusi.
Vakaruose didžioji dalis „darbininkų“ yra imigrantai, neturintys didelės politinės įtakos, o šalies piliečiai paprastai yra susipykę ir nekonsoliduoti, gydytojų, advokatų, intelektualų reikšmė ir realus vaidmuo yra labai abejotinas, kadangi, pasak Z. Baumano, šiais laikais sunku kalbėti apie auką ir pasišventimą – jie tiesiog dirba savo darbą. „Mokesčių mokėtojų“ grupė – žmonės, kurie prisideda prie iždo – apie juos labai daug mėgsta kalbėti politikai, tačiau iš tiesų jiems rūpi tik stambūs žaidėjai, dideli investuotojai ir šios grupės interesai taip nėra atliepti.
„Todėl šis trikojis, ant kurio laikosi pilietinė visuomenė, svyruoja ir tai nėra geri požymiai“, – apibendrino profesorius.
Uždara klasė
Pasak Z. Baumano, šiandien reikėtų kalbėti apie naują klasių padalijimą, kurias būtų galima įvardyti kaip „skrajojančias“ ir „šliaužiojančias žeme“ klases.
„Anksčiau intelektualai reiškė inteligentus – tai buvo tas pats, jie turėjo savo pareigas, aiškią švietimo misiją, tautiškumo idėjas. Šiais laikais tų intelektualų ir elito klasė yra labai uždara – jų tikslai yra tik jiems patiems aktualūs, jie keliauja po visas šalis, bet ten taip pat gyvena labai uždarai – „beveidėse vietose“ – viešbučiuose, kurie visame pasaulyje yra vienodi. Jie visi ir elgiasi vienodai“, – teigia Z. Baumanas.
Pasak jo, viena kolegė keliauja po visą pasaulį ir kur ji benuvažiuotų, visi su ja kalba angliškai, visur valgo tokias pat prancūziškas salotas ir po paskaitų gauna tuos pačius klausimus. Todėl akademikų įtaka šiandieninėms visuomenės procesams nebėra tokia pati.
Nagrinėja globalizacijos problemas
Akademikas savo vizito Lietuvoje metu skaito dvi paskaitas Vilniaus universitete bei Vytauto Didžiojo universitete.
Z. Baumanas gimė 1925 m. Poznanėje. Sociologas yra išleidęs 57 knygas, parašęs per 100 straipsnių, nagrinėjančių globalizacijos, modernybės, postmodernybės, vartotojiškumo, moralės temas.
