Su istoriku, knygos „Poltava“ autoriumi – apie Ukrainos praeitį ir dabartį

Praėjusią savaitę Mažeikių Merkelio Račkausko ir Gabijos gimnazijose lankėsi istorikas ir rašytojas, sporto komentatorius Robertas Petrauskas. Apsilankymo tikslas – jo naujausios, dvejus metus rašytos knygos „Poltava“ pristatymas.

Gimnazistams, mokytojams bei į susitikimus atvykusiems istorija besidomintiems mažeikiškiams R. Petrauskas ne tik pristatė knygą, bet ir „nukėlė“ į XVIII amžiaus pradžią, papasakojo apie Šiaurės karo mūšį, Ukrainos istoriją.
O mažeikiškiams visa tai įdomu išgirsti buvo ypač dabar, šiai nepriklausomai šaliai kaunantis dėl savo laisvės ir nepriklausomybės.

Apie istoriją rašo įdomiai

Ko gero, R. Petrauskas daugeliui lietuvių labiau yra žinomas kaip krepšinio komentatorius, laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ vedėjas. Be šių pareigų jis – istorikas ir rašytojas. Istorijos bakalauro studijas Klaipėdos universitete jis baigė 2020 metais. R. Petrausko specializacija – XX amžiaus istorija.

Anksčiau knygų seriją apie Antrąjį pasaulinį karą išleidęs autorius šį kartą ėmėsi kito laikotarpio. 1709 m. įvykęs Poltavos mūšis yra šio pasakojimo kulminacija, bet knyga „Poltava“ – ne tik apie tai. Ji apima pirmąją Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) pusę ir supažindina su Europa XVIII amžiaus išvakarėse. Tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, su kuria susipažįstant atsiranda bloga nuojauta, pasitvirtinsianti amžiaus pabaigoje. Tai ir Ukrainos istorija bei mėginimas atsakyti į klausimus, be kurių sunku suprasti šiuolaikinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą.

Į knygą tilpo tik dešimt metų, nes joje daug konteksto, be kurio neįmanoma pajusti epochos, suvokti, kas, kaip ir kodėl vyksta.
„Mano knyga yra apie įvykius prieš tris šimtus metų ir atrodo, kad jie yra labai seni. Bet tie, kas ją skaitysite, pajusite, kad tie žmonės, gyvenę prieš tris šimtus metų, buvo tokie pat kaip mes. Kaip visada, stengiausi rašyti taip, kad skaitytojams būtų įdomu“, – stovėdamas prieš mažeikiškių auditoriją šyptelėjo autorius.

Pats įgarsino knygą

Knyga „Poltava“ yra išleista ne tik įprastu popierinės, bet ir garso knygos formatu. Ją įgarsino pats R. Petrauskas.
Autoriaus teigimu, „Poltava“ atsirado iš noro praeityje paieškoti to, kas dar nežinoma, o pagrindinis tikslas buvo parašyti knygą, skaitomą kaip detektyvas. Ir ne todėl, kad reikia, o todėl, kad įdomu.

Vienas iš skaitytojų, atradusių knygą „Poltava“, dalijosi įspūdžiais: „Išklausiau knygą garso formatu. Likau sužavėtas su meile paruošto šio knygos varianto, atradau labai intelektualų autorių. Nuo šiol ieškosiu galimybės susipažinti su kitais Roberto Petrausko darbais. Nelabai tikėjausi tarp šiuolaikinių autorių sutikti taip giliai, o kartu ir populiariai gvildenantį bei pristatantį svarbius ir dažnai lemtingus įvykius, autorių. O kiek dar yra įvykių, laukiančių talentingo prisilietimo. Ir dar, labai maloniai nuteikė šiltas ir betarpiškas autoriaus bendravimas su klausytoju, skaitytoju. Norėčiau, kad Robertas Petrauskas ir ateity stebintų savo kūryba.“

Turėjo išankstinių įsitikinimų

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos aktų salė buvo pilna įvairaus amžiaus gimnazijos bendruomenės narių ir mažeikiškių, norėjusių išgirsti istoriko išleistos knygos pristatymą, pasiklausyti jo įžvalgų, kas nulėmė Rusijos valdžios ir visuomenės požiūrį į taikią Ukrainą, – tokį, koks jis yra šiandien.
R. Petrauskas, pradėdamas kalbą su renginio dalyviais, prisiminė 2018 metus, kuomet dalyvavo „Nacionalinėje ekspedicijoje“.

Jis prisipažino, kad į ekspediciją leidosi turėdamas apie Ukrainą išankstinių įsitikinimų. Panašu, kad jų turi ir nemažai lietuvių.
„Iškeliavau, manydamas, kad Ukraina, nors ir ne taip toli nuo mūsų, yra truputėlį kitas pasaulis: mes – baltai, jie – slavai, mes – katalikai, jie – stačiatikiai. Mes kalbame lietuviškai, jie rusiškai, todėl galbūt Rusija, būdama arčiau Ukrainos, tikrai turi istorinių teisių ir pretenzijų į šią šalį“, – savo išankstinius pamąstymus prisiminė R. Petrauskas.

Lietuviai ir ukrainiečiai turi daug bendro

Pasak istoriko, per 3 savaites, kurias jis praleido Ukrainoje, kasdien vis daugėjo abejonių dėl minėtų išankstinių įsitikinimų teisingumo.
„Patyriau tai, kad ukrainiečiai – draugiškiausia tauta pasaulyje. Mes su jais ne tik bendravome, bet ir drauge keliavome, ieškodami bendrų Lietuvos ir Ukrainos istorinių pėdsakų. Ir kuo toliau, tuo daugiau man dėliojosi mozaika, kurią mes, lietuviai, esame pametę“, – pasakojo R. Petrauskas.

Pasak jo, tai, kad dabar, Rusijos Ukrainoje sukelto karo metu, mes, lietuviai, vieni pirmųjų skubame kuo galėdami padėti karo siaubiamos šalies žmonėms, nėra joks atsitiktinumas. Ir taip yra ne vien dėl to, kad lietuviai turi istorinės atminties apie sovietinę okupaciją bei represijas.

„Lietuvą ir Ukrainą vienija kelių šimtų metų bendra tradicija, bendras gyvenimas kartu. Bendras etapas, kai Ukraina buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, kai ji buvo lietuvių Rusia, ir lietuvių bei ukrainiečių kraujas maišėsi“, – faktus papildydamas pavyzdžiais, vardijo istorikas.

Lietuvių kraujyje – ir ukrainietiškasis

Tarp žmonių, kurie domisi savo giminės šaknimis, kilme, dabar yra populiaru užsisakyti DNR tyrimą. Įprastai prie tyrimo rezultatų būna pateikiamas paveiksliukas-žemėlapis apie tai, kokių tautų kraujo žmogus turi savajame.
R. Petrauskas pasakojo atliekantis savotišką eksperimentą, tyrimą. Istorikas tų žmonių, kurie darėsi šį tyrimą, paprašo jam atsiųsti tuos paveiksliukus.
Pasak istoriko, iš to, kiek paveiksliukų žmonės yra atsiuntę, dėliojasi toks vaizdas, kad standartinis lietuvis savo kraujyje turi vidutiniškai 30 proc. ukrainietiško kraujo.

Nei kažkas naujo, nei netikėto

Istorinių sąsajų su šių dienų Rusijos veiksmais Ukrainoje knygos autorius įžvelgia labai daug.
„Ypač Rusijos istorijoje, kuri yra labai dėsninga ir niekuo nesensacinga ar netikėta – net ir dabartiniais laikais. Ir svetimose, ir savose žemėse deginti viską, ką matai aplink, kariauti iš kaimų ir miestų išvarant, žudant net ir savus žmones, sugriaunant jų pasistatytus, susikurtus namus – toks yra Rusijos mentalitetas“, – kalbėjo svečias.

Todėl, pasak R. Petrausko, tai, kas atsitiko Bučoje, Rusijos istorijoje yra tik dar ir dar kartą atsikartojantis faktas. Rusija genocidą prieš taikius, niekuo nekaltus Ukrainos gyventojus vykdė jau XVIII amžiuje, pavyzdžiui, ukrainiečiams priklausiusiame Baturine (dabartiniame Chmelnickio mieste) ir jo apylinkėse.
„Mums labai baisu žiūrėti į tas Bučos nuotraukas. Bet tai yra tik skraistė ir mažytė ledkalnio viršūnė, ką galima pamatyti dėl to, kad rusai išėjo iš Kyjivo apylinkių. Jūs net negalite įsivaizduoti, kas yra tose vietose, kur jie neišėjo. Ir jūs net negalite įsivaizduoti, kas bus tose vietose, iš kurių jie neišeis. Tai yra kitokie žmonės. Ir mes negalime jų vertinti pagal save“, – mintimis dalijosi R. Petrauskas.

Be dujų ir naftos daugiau nieko nekuria

Svečias, vieną po kito mažeikiškiams dėstydamas istorinius faktus apie Ukrainos ir Rusijos vystymosi raidą, įrodė tai, kad Ukraina, kaip šalis, gimė anksčiau. Ir kad anaiptol nėra taip, kaip kalba, kaip istoriją sau naudinga linkme interpretuoja ir perrašinėja Rusijos prezidentas bei jo pritarėjai.
Susitikimo su mūsų miesto gyventojais metu R. Petrauskui dalijantis istorinėmis žiniomis, nejučia vis buvo nuklystama informacijos apie dabartinį karą link.

Istorikas auditorijos klausė: kas šiuo metu dėvite kokį nors rusų sukurtą ir gaminamą drabužį? Kas turite rusišką telefoną? Kieno šeima važinėja rusišku automobiliu?
Vieno susitikimo dalyvio lūpomis nuskambėjo mintis, kad, be iš tos šalies Lietuvos perkamų dujų, daugiau rusiškų daiktų būtų sunku įvardyti.

Istoriko žodžiais, Rusija – benzino degaline apsimetanti valstybė, kuri negali pagaminti nieko, kas būtų įdomu kitiems aplinkui. Bet ji grasina mums pasauliniu karu ir džiaugiasi, kad yra bijančiųjų. Ir taip jau nuo Petro I laikų, kai jis 1709 metais laimėjo Poltavos mūšį. Nuo tada, Rusijos įsitikinimu, Europa privalo jos bijoti vien dėl to, kad ši valstybė turi karinių galių.
Algirdo VILKO nuotr.