Pasak Rolando Volkovo, būtų juokinga, jeigu terorizmas sustabdytų sportinę veiklą. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Kaip per ilgą laiką keitėsi kitų valstybių žmonių žinios apie Lietuvą, kaip ją pristatinėja mūsų sportininkai, koks kitų šalių sportininkų požiūris į mūsų šalį, kokios mintys sportininkus aplanko po teroristų išpuolių visame pasaulyje?
Apie tai kalbėjomės su mūsų rajono sportininkais ir treneriais, kurie ne kartą ir ne vienerius metus vyko į tarptautines varžybas ir atstovavo mūsų šaliai.
Dažniausiai „buvome“ rusai
Kalbinti sporto žmonės teigia, kad apie 1995 metus buvo sunku – lietuviai dažniausiai buvo „rusai“, užsieniečiai žinojo tik kai kurias mūsų šalies asmenybes, o kur ji yra – jiems buvo rūkas.
„Kai pradėjome važinėti po užsienį, apie mus daugiausia žinojo tik kaimyninės Skandinavijos šalys, tuo tarpu kitiems mes buvome kažkokia valstybė, kuri yra kažkur prie Baltijos jūros. Tuo tarpu ir dabar tokioje šalyje kaip Japonija teko susidurti su panašia situacija – dvi pagyvenusios japonės, sutiktos lifte, nusistebėjo, iš kur tokie aukšti vyrukai. Kai pasakėme, kad iš Lietuvos, jos iš viso nesuprato, apie ką kalbame, tik paminėjus, kad tai iš Europos ir šalia Vokietijos, tada jau kiek suprato, kur mūsų šalis yra“, – pasakojo šalies stalo teniso rinktinės treneris Raimondas Jackevičius.
Vokietijos klube žaidžiantis Arnoldas Domeika teigia, kad padidinta apsauga ir ginkluoti policininkai jaukumo nesuteikia, bet gyvenimas tęsiasi. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Priklauso nuo žmogaus išsilavinimo
Stalo tenisininko Arnoldo Domeikos teigimu, tokia situacija neturėtų stebinti: lankantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, tekę įsitikinti, kad kai kurie vietos gyventojai iš viso nežinojo, kokios šalys yra jų žemyne.
„Pagrindiniai mūsų šalies ambasadoriai prieš dvidešimt, dvidešimt penkerius metus buvo Arvydas Sabonis ir krepšinis – juos paminėjus jau tais laikais net Tadžikistane žinojo, kad tai Lietuva, bet vis tiek apie mus sakydavo „rusai“. Viskas pasikeitė prieš gerą penkiolika metų, kai mūsų šalies vardas dažniau pradėjo mirgėti laikraščiuose arba kitoje viešoje erdvėje, tada jau žmonės mus pradėjo nuo Rusijos atskirti. Dabar gi Europoje mus jau visi žino“, – teigė karatė treneris Rolandas Volkovas.
Šalį pristato suvenyrais
Pasak trenerių, anksčiau pasaulio ar Europos čempionatuose komandos apsikeisdavo gairelėmis, po to – ženkliukais, kuriame svarbiausia buvo trispalvės fonas. Kiekviename didesniame sporto forume visada knibžda įvairių šalių suvenyrų rinkėjai, kurie prieina ir klausia, ar neturi savo šalį pristatančio ženkliuko. Tokių ženkliukų kolekcininkų yra nemažai ir mūsų šalyje, todėl prieš kelionę visada nusiperkami keli ženkliukai.
„Jeigu vykstame į varžybas užsienyje, visada su savimi pasiimame gintaro dirbinių bei brošiūrą apie Lietuvą. Šiuos suvenyrus įteikiame varžybų šeimininkams. Kai pas mus atvyksta svečiai iš kitų šalių, įteikiame knygas apie Lietuvą arba Mažeikius anglų kalba“, – sakė R. Volkovas.
„Nors Vokietijoje ir yra gaminama apie du šimtus alaus rūšių, bet savo komandos vadovui nuvežiau lietuviško alaus, tad jis jį gyrė. Kadangi žaisdamas šioje šalyje gyvenu vienoje šeimoje, tai buvo jų vaikų gimtadienis, tad nuvežiau fotoalbumą „Neregėta Lietuva“. Šeimininkai buvo labai patenkinti – jie nemanė, kad pas mus tokia graži gamta“, – sakė užsienyje žaidžiantis Arnoldas Domeika.
Smulkių klaidų pasitaiko
Nuo 1998 metų po užsienį važinėjantis mūsų galiūnas Antanas Abrutis teigė, kad nebuvo susidūręs su tuo, kad kas nežinotų, kas yra Lietuva – gal tik kelis kartus varžybų organizatoriai yra atvirkščiai pakabinę mūsų šalies vėliavą.
Anot Antano, pasakai, jie atsiprašo, ištaiso klaidą ir tiek tos bėdos. O dabar, kai yra išleista brošiūra su visų pasaulio šalių vėliavomis, tokių dalykų iš esmės nebenutinka.
„Mūsų galiūnai savo pergalėmis yra išsikovoję autoritetą, apie mus žino. Tačiau mes tarp užsienio kolegų esame pavadinti ir „bepročiais“ – jie, atvykstantys į varžybas mūsų šalyje, mano, kad čia bus labai sunkios rungtys. Jie net teigia, kad tie lietuviai prisigalvoja labai jėgos reikalaujančių pratimų“, – įspūdžiais iš tokių susitikimų pasidalino galiūnas.
Būtina anglų kalba
Vasarą su keturiolikmečiais futbolo klubo „Atmosfera“ auklėtiniais turnyre Prancūzijoje dalyvavęs treneris Antanas Bulošas pasakojo, kad į lietuvius tikrai niekas iš aukšto nežiūrėjo – tiek prancūzai, tiek belgai, tiek vengrai aikštės po rungtynių iš karto nepalikdavo – prieidavo, visiems paspausdavo rankas, pabendraudavo.
„Vaikai yra vaikai, tačiau dabar jau reikia mokėti angliškai – kelias dienas vykusiame turnyre bendraamžiai bendravo tarpusavyje, atmosfera buvo draugiška.
Teroro aktai tikrai nieko nepakeitė – jeigu gautume kvietimą, tikrai važiuotume ir į tą pačią Prancūziją. Nėra tos baimės, reikia tų tarptautinių turnyrų, juk nevirsi savo sultyse, nenutrauksi tų ryšių vien dėl to, kad yra kažkokia grėsmė“, – sakė futbolo treneris.
Pastebima padidinta apsauga
Tai, kad Europoje padidėjo apsaugos lygis, pajuto ir dažnai į Vokietiją vykstantis A. Domeika – didžiuliame Frankfurto oro uoste, kur teko jau kelis kartus lankytis po įvykusių teroro aktų, labai daug policininkų ginkluotų automatais ir su šunimis.
„Dar aukštesnė policijos parengtis Belgijoje, kur žaidžia mano geras draugas. Anot jo, geležinkelio stotyje jis pabuvo tik pusvalandį, tai net penkis kartus skirtingi policijos patruliai su šunimis jį patikrino“, – draugo atvejį prisiminė pašnekovas.
Vokietijos stalo klube žaidžiančiam mažeikiškiui, važiuojant į varžybas, tenka kirsti gabaliuką Prancūzijos.
„Pastebime sustiprintą sienos kontrolę. Ant tilto, jungiančio Vokietiją ir Prancūziją, budi pareigūnai su kaukėmis ir nepraleidžia nė vienos transporto priemonės, nepažiūrėję į jos vidų. Jeigu mašina tik kiek senesnė, tai ją krato ir tikrina su šunimis, o jeigu eina pėsčiasis, kuris yra tamsesnio gymio, tuoj pat yra tikrinamas“, – pasakojo stalo tenisininkas.
Anot jo, jaukumo tai nepriduoda, tačiau baimės nesą – gyvenimas tęsiasi, važiuoji, žaidi ir negalvoji.
Terorizmas sporto nesustabdys
„Būtų juokinga, jeigu terorizmas galėtų sustabdyti sportinę veiklą. Mes eisime, važiuosime ir dalyvausime varžybose. Gyvename sportu, dirbame savo darbą, džiaugiamės ir didžiuojamės savo pasiekimais ir nesiruošiame likti nuošalyje“, – sakė karatė treneris R. Volkovas.
Pasak stalo teniso trenerio R. Jackevičiaus, galbūt labiau dėl terorizmo jaudinasi sportininkų artimieji, tuo tarpu jie patys apie tai negalvoja – važiuoja į varžybas ir tiek.
„Kiek jau teko kur važiuoti, tikrai dalyvių visose sporto varžybose nėra mažiau, be to, neteko girdėti, kad dėl šių išpuolių kokia nors šalis atsisakytų dalyvauti tarptautiniame stalo teniso renginyje“, – pastebėjo treneris.
