Tradicinėje vasaros stovykloje – skautai iš visos Lietuvos

Elijaus KNIEŽAUSKO nuotr.

Renavo apylinkėse jau dešimtąjį kartą aidėjo skautų šūkiai ir trimitai. Tradicinėje savaitės trukmės stovykloje, šiemet pavadintoje „Šeiminykštis“, dalyvavo per 100 skautų iš visos Lietuvos.

Skautai ir prijaučiantieji

Stovyklos viršininkė D. Prakapaitė „Santarvei“ sakė, kad stovykloje dalyvauja ne tik mažeikiškių, bet ir kitų Žemaitijos skautų organizacijos narių iš Šiaulių, Akmenės, Kuršėnų, Sedos, Žemaičių Kalvarijos, taip pat prisidėjo ir kretingiškiai, klaipėdiškiai bei vilniečiai.
Stovykloje galėjome sutikti ir asmenų, nepriklausančių skautų judėjimui. Vadovės teigimu, tokie žmonės stovykloje atsiranda iš smalsumo – juos paskatina skautai draugai, tėvai, kiti artimieji.
Šiemet prie Renavo tvenkinio stovyklauja šiek tiek daugiau nei 100 skautų, nors, stovyklos vadovės nuomone, tai dar nedidelis skaičius. Dažniausiai sulaukiama apie 150–200 skautų, bet šiemet ne visi išgalėjo atvykti. Dalis pasirinko Telšiuose organizuotą 95-ąją jubiliejinę  skautų stovyklą „Gėrio pėdomis“.

Džiaugiasi neblėstančiu aktyvumu

D. Prakapaitės teigimu, stovykloje galima sutikti įvairiausio amžiaus asmenų: jauniausias stovyklautojas – 3 metų, jis atvyko su mama, o vyriausiajam – per 50 .
Stovyklautojai suskirstyti į tris pastovykles – seses, brolius ir jaunesniuosius skautus, kurie dar vadinami vilkais. Kiekviena pastovyklė susideda iš keleto skilčių, jungiančių nuo trijų iki aštuonių žmonių, o kiekviena jų turi savo priskirtą vadovą.
Pasak vadovės, dalyvavimas skautų judėjime yra gyvenimo būdas, nes, vieną kartą pabandęs, skautu tampi visam gyvenimui. Esą taip sakė ir skautų organizacijos įkūrėjas Robertas Badenas-Povelas.
„Aplinkiniai visą laiką klausia, ką mes ten veikiame. To neįmanoma papasakoti – reikia pačiam pabūti“, – šiai minčiai pritarė ir stovyklos programos koordinatorė Rūta Brazlauskaitė.