Trečiadienį Lietuvoje bus minima Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, o su ja – ir Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-metis.
Dėl sudėtingos epidemiologinės situacijos žmonės negalės susitikti Laisvės gynėjų dienos minėjimo renginiuose, prie laisvės laužų. Tačiau 1991-ųjų sausio įvykiai ir juose dalyvavę laisvės gynėjai nebus užmiršti. Mūsų rajono įstaigų, organizacijų bei gyventojų namuose trečiadienio rytą degs prisiminimo žvakučių liepsnelės, bus galima prisijungti ir pažiūrėti Merkelio Račkausko gimnazijos inicijuojamą „Laisvės bangą“. Mažeikių muziejaus interneto svetainėje bus galima apžiūrėti virtualią nuotraukų parodą. Buvusio mokinio prieš trisdešimt metų padarytas nuotraukas muziejininkams paskolino tų įvykių liudininkė balėniškė pedagogė Judyta Tekingunduz.
Savo prisiminimais, mintimis apie tai, kaip beginkliai žmonės gynė Lietuvos teisę būti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe, ji pasidalijo ir su „Santarvės“ skaitytojais.
Žinios – tik iš radijo ir televizijos
Pašnekovė skaičiuoja, kad 1991 metų sausį Vilniuje už Lietuvos laisvę budėjo 3 paras. Pirmasis į Vilnių, likus porai parų iki sausio 13-osios, išvažiavo tuomet pasieniečiu dirbęs Judytos vyras Rimas Čejauskas.
Likusią namie moterį iš proto varė nežinia dėl to, kas vyksta sostinėje, ar sutuoktinis sveikas, gyvas. Mobiliųjų telefonų ir jokių galimybių paskambinti, pasikalbėti su artimu žmogumi, sužinoti, ar viskas gerai, nebuvo. Informacija atkeliaudavo tik iš radijo taško ir televizoriaus, kuris, palyginus su radiju, savo naujienomis šiek tiek vėluodavo. Tikėdamasi išgirsti naujos informacijos, sekdama žinias moteris taip ir kursavo – nuo virtuvėje įrengto radijo taško į kambarį prie televizoriaus. Bet nerimas neslūgo. Jį kurstė ir tai, kad dienomis prieš kruvinąją sausio 13-ąją Vilniuje jau buvo sumuštų, apšaudytų, sužeistų žmonių.
„Tuometis Mažeikių atstovas parlamente Vytautas Kvietkauskas sugebėjo kažkaip perduoti žinią namie likusiems artimiesiems, kad nesinervintume, nes mažeikiškių autobusas yra atvykęs, o ekipažo nariai sveiki ir gyvi“, – pasakojo J. Tekingunduz.
Išvažiavo ieškoti vyro
Vis dėlto ši žinia nenuramino. Netrukus Judyta namuose sulaukė savo draugų – tuomečio naftos perdirbimo gamyklos Techninio skyriaus viršininko pavaduotojo Justino Šeštakausko ir jo žmonos Birutės – Mažeikių politechnikos mokyklos dėstytojos. Jie pasakė, jog sutepė sumuštinių, į termosus užplikė kavos ir paragino: „Važiuokime į Vilnių, nes antraip tu čia laukdama išprotėsi.“
Pašnekovė per kelias minutes surado kam palikti pasaugoti šunį. Greitai parašė vyrui skirtą raštelį apie tai, kad drauge su bičiuliais išvyko į Vilnių jo ieškoti ir, užrakinusi namų duris, sėdo į Justino ir Birutės „žiguliuką“.
Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, kažkur prie Panevėžio Judytos bei jos bičiulių ekipažas prasilenkė su iš Vilniaus grįžtančios mažeikiškių delegacijos autobusu, kuriame buvo ir Judytos vyras.
„Na ką, atvažiavome ir pasilikome Vilniuje. Iškart nuvažiavome prie televizijos bokšto.
Galiu pasakyti, kad, būnant namie, „gaudyti“ informaciją per radiją ir televizorių buvo daug sunkiau, nei fiziškai ten būti“, – tikino „Santarvės“ pašnekovė.
Visas straipsnis – antradienio laikraštyje.
