1930-ųjų metų nuotraukoje – mažeikiškiai, susirinkę prie geležinkelio stoties, laukia atvykstant Prezidento Antano Smetonos. Nuotr. iš muziejaus archyvo
Praėjusio amžiaus trečiasis dešimtmetis buvo tolesnio Mažeikių kūrimosi ir plėtros etapas. Mieste daugėjo gyventojų, tad jų poreikiams tenkinti plėtėsi mokymo, kultūros, prekybos, medicinos įstaigų, gatvių tinklas, prireikė ir naujos bažnyčios.
Atsirado gimnazija
Istoriniai šaltiniai teigia: 1920 m. kovo 1 d. buvo įkurta Mažeikių miesto savivaldybė, po metų Mažeikiuose užregistruoti 2632 gyventojai. Plėtėsi ir 1919 metais čia įkurta aukštesnioji lietuviška mokykla, pavadinta Mažeikių vidurine keturklase mokykla. 1922 metais ji išleido pirmąją abiturientų laidą, o norinčius ir galinčius toliau mokytis vaikus tėvai vežė į Telšius ar į Šiaulius.
Dar po metų mokyklai buvo suteiktas progimnazijos statusas, jos direktoriumi paskirtas Merkelis Račkauskas. Jis pasirūpino, kad 1925 metais mokyklai būtų suteiktas gimnazijos statusas.
Praėjus metams gimnazijoje dirbo 14 mokytojų, atidaryta aštunta klasė, o dar po metų išleidžiama pirmoji abiturientų laida.
Nuo gimnazijos įsteigimo mokykla buvo vadinama Valdžios gimnazija, o nuo 1936 metų tapo Mažeikių valstybine gimnazija.
J. Basanavičiaus ir Kankinių gatvių sankirtoje stovėjusiame Gurskio name (kairėje) kurį laiką veikė pradžios mokykla. Nuotr. iš muziejaus archyvo
Veikė ir pradinė mokykla
Tuo pat metu Mažeikiuose veikė ir dar viena mokykla – pradinė: jos mokinių skaičius kasmet augo, tad buvo kilnojama iš vienų patalpų į kitas, kol galiausiai buvo atidarytos dvi pradinės mokyklos. Pirmoji pradinė mokykla buvo pavadinta rašytojo Tumo-Vaižganto pradžios mokykla. Vėliau, jau ketvirtajame dešimtmetyje, šios pradinės mokyklos įsikurs naujame mūriniame dviejų aukštų pastate Birutės gatvėje – ten, kur dabar Vytauto Klovos muzikos mokykla.
1925 metais pradžios mokyklos mokytojų rūpesčiu suaugusiesiems buvo surengti vakariniai kursai, kuriuos lankė daugiau kaip 140 žmonių. Kursus rengė 4 mokytojai ir mokė lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir geografijos.
Provizorė Eugenija Motuzaitė Mažeikiuose pradėjo dirbti apskrities savivaldybės vaistinėje. Nuotr. iš muziejaus archyvo
Provizorė – burmistro dukra
Mažeikių mieste netrūko vaistinių. 1920 metais Širvinskienės name Stoties gatvėje buvo atidarytas vaistinės magazinas, vėliau ši vaistinė buvo perkelta į Laisvės gatvę – dabartinį pašto pastatą. 1926 metais, staiga mirus vaistinės provizoriui Antanui Gritei, ją nupirko Švarcas ir šios vaistinės vietoje atsidarė Mažeikių apskrities savivaldybės vaistinė. Joje su dar keturiais kolegomis dirbo ilgametė Mažeikių provizorė Eugenija Motuzaitė.
Tarpukariu Mažeikiai tapo apskrities centru, pirmuoju burmistru buvo paskirtas buvęs knygnešys Jonas Motuzas – E. Motuzaitės tėvas, aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis, fotografas, užfiksavęs 1920 metais Mažeikiuose pirmą kartą paminėtą Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Įsteigta ligoninė
Apskrities taryba dar 1919 metų pabaigoje priėmė nutarimą dėl ligoninės Mažeikiuose statybos. Šį laikotarpį „Mažeikių ligoninės istorijoje“ aprašo 1989–1999 metais šios ligoninės vyriausiuoju gydytoju dirbęs Eugenijus Zalagėnas: „Lėšų daug neturėjo, todėl susitarė su plytinės savininku Jazdausku, kuris už nedidelę sumą pinigų perleido daržinę. Medinis ligoninės pastatas stovėjo pušų miškelyje. Pastatas buvo suskirstytas į tris dalis, per vidurį buvo koridorius. Viename pastato gale buvo kambariai – vienas med. seselei, o kitas gydytojui. Antrame pastato gale buvo nedidelė operacinė. Kitos patalpos numatytos: chirurginiams, vidaus ligų ir gimdymo skyriams. <…>
Ligoninė, kurioje buvo viso 30 lovų, oficialiai pradėjo darbą nuo 1921 m. sausio 1 d. Ši ligoninė tiesiogiai priklausė Sveikatos departamentui Kaune“.
Naujas ligoninės vadovas
1923 metų gruodžio mėnesį iš Rusijos į Mažeikius dirbti atvyko 32-ejų metų chirurgas Vladas Burba, miesto ligoninei paskyręs 42 metus. „Mažeikių krašto enciklopedijoje“ teigiama, kad energingas medikas, atvykęs į Mažeikius, rado primityvią ligoninę, beveik be instrumentų, be vidurinio medicinos personalo – išskyrus vieną felčerį. Ligoninėje buvo 20 lovų.
„Mažeikiuose V. Burba stengėsi įgyti gyventojų pasitikėjimą, tačiau darbą sunkino tai, kad nemokėjo lietuviškai, su ligoniais bendraudavo per vertėją, kuris ne visada tiksliai išversdavo paciento nusiskundimus. Be to, neturėjo su kuo pasitarti ir pasikonsultuoti, todėl skaitė medicininę literatūrą. Tam savarankiškai išmoko anglų kalbą, gaudavo vokiškus žurnalus (medicininę literatūrą skaitė 7 kalbomis), stengėsi savo darbe taikyti naujoves“, – rašoma „Mažeikių krašto enciklopedijoje“.
1926 metais ligoninėje įsteigta klinikinė laboratorija, kurioje tyrimus iš pradžių darė pats V. Burba. Jis pradėjo rūpintis ir naujosios Mažeikių ligoninės statyba – ji Mažeikiuose atidaryta 1938 metais.
Taip praėjusio amžiaus pradžioje atrodė pagrindinė miesto – Bažnyčios gatvė. Nuotr. iš muziejaus archyvo
Turgus persikėlė kitur
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Mažeikiai buvo svarbus geležinkelio mazgas, jungęs Lietuvą su Klaipėdos uostu. Mieste kūrėsi naujos urmo prekybos įmonės, Mažeikiai tapo nebe gamintojų ir perdirbėjų, o prekybininkų miestu – čia buvo atidaromos vis naujos parduotuvės.
1922 metais iš Stoties gatvės į turgaus aikštę Laižuvos gatvėje buvo perkeltas Mažeikių turgus. Jis veikė dabartinės „Jievaro“ pagrindinės mokyklos, jos stadiono ir Nepriklausomybės aikštės teritorijoje.
Aplink visą šią teritoriją ir pačioje aikštėje buvo pristatyta daug prekybininkų kioskelių, kuriuos mažeikiškiai vadino „bagamazais“ ir žydų „kromeliais“.
Tarpukaryje turgūs vykdavo tris kartus per savaitę, jomarkas – kartą per mėnesį – trečiadienį. Turgaus rinkliavą vykdė miesto seniūnas.
Turgaus aikštė buvo grįsta akmenimis, išskyrus nedidelį kampą, kuriame parduodavo galvijus. Pačiame turgaus centre įrengtas neaukštas didelio diametro šulinys su pompa. Netoli šulinio buvo pats didžiausias mieste mūrinis tualetas, pastatytas dar prieš karą.
Šiame name mokytojas Stasys Ličkūnas 1928 metais įkūrė pirmąjį Mažeikių muziejų. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuomonės išsiskyrė
1928 metais mokytojas, kraštotyrininkas Stasys Ličkūnas savo namuose – Kankinių gatvės 18 name (dabar tai Mindaugo g. 32 – namas nugriautas) – atidarė muziejų.
Tais metais Mažeikių mieste jau buvo 76 gatvės, jų ilgis – 33,7 kilometro, iš jų tik septynios – grįstos.
Po I pasaulinio karo lygiagrečiai Laisvės gatvei, šiaurinėje miesto dalyje formavosi Jono Basanavičiaus gatvė.
1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 4650 žmonių, dauguma jų buvo katalikai, todėl pradėta kalbėti apie naujos katalikų bažnyčios poreikį, nes Bažnyčios gatvėje buvusi nedidelė medinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia buvo per maža.
Dėl to, kur statyti naują bažnyčią (buvo svarstomi du variantai: senosios bažnyčios sklype ar kitapus geležinkelio, dabartinės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje), tarp bažnyčios vadovų, parapijos komiteto ir tikinčiųjų kilo nesutarimų.
Galiausiai suderinus visų nuomones, naujoji bažnyčia J. Basanavičiaus gatvėje buvo pradėta statyti tik 1931 metų pavasarį.
