Uteniškė Ugnė Jankauskaitė meilę žirgams pajuto dar vaikystėje. Gavusi žaislinių arkliukų figūrėlių kolekciją šiais gyvūnais žavėtis pradėjo vis labiau. Sulaukusi 18-ojo gimtadienio mergina nusprendė, kad geriausia dovana sau – žirgas. Nuo to laiko ji nė dienos savo gyvenime neįsivaizduoja be šio augintinio.
Veiklos su žirgais tampa vis populiaresnės
Mergina prisimena, kad vaikystėje labiausiai mėgdavo laisvalaikį leisti pas tetą kaime.
„Pas ją būti man patikdavo, nes ji turėjo arklį. Bet vaikystėje jį man leisdavo tik paglostyti. Atsisėdau ant jo bandyti joti tik būdama 16-os metų. Tai buvo nuostabus jausmas, kurį sunku nusakyti žodžiais“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Merginos tėvai palaiko dukros hobį, bet, kaip sakė pašnekovė, tokių žirgų fanatų kaip ji šeimoje daugiau nėra.
U. Jankauskaitės teigimu, veiklos su žirgais yra ne tik smagios, bet ir naudingos bei tampa vis labiau populiaresnės. „Žirgas yra žmogaus draugas, o man jis taip pat ir lyg šeimos narys“, – tikino pašnekovė.
Mergina iš pradžių lankydavosi žirgyne Anykščiuose, paskui įsitraukė į Leonardo Rinkevičiaus Utenos žirgyno veiklą. Vėliau užsiėmimus su žirgais tęsė Užpaliuose (Utenos r.) pas žinomą šio krašto žirgininkę Viktoriją Jovarienę.
„Užpaliuose įnikau į itin aktyvią veiklą su žirgais, ten praleisdavau kone visas vasaros atostogas. Savo kumelę Baltiją aš ir įsigijau iš V. Jovarienės. Tai stambinto žemaičio ir Lietuvos sunkiojo veislių mišrūnė. Kai įsigijau Baltiją, jai buvo tik pusantrų metų, o pažįstu nuo pat tada, kai ji gimė. Jau greitai jai bus dešimt metų, o mes kartu jau daugiau nei aštuonerius metus“, – apie draugystę su savo pirmuoju žirgu pasakojo U. Jankauskaitė.
Mergina ir su savo draugu susipažino dėl bendro pomėgio. Dabar jų abiejų augintiniai gyvena po vienu stogu Daržinių kaime (Daugailių sen.) esančioje arklidėje. Čia įrengta jauki erdvė žirgams, kurioje kol kas jie tik du, bet pašnekovė svajoja ateityje turėti gerokai didesnį žirgyną.
Hobį ketina paversti darbu
Darbas su žirgais yra merginos hobis. Kas dieną su šiais gyvūnais ji praleidžia apie keturias–penkias valandas. Taip pat priima ir laiką su žirgais norinčius leisti entuziastus.
„Ateityje šį hobį ketinu paversti darbu, planuoju įkurti sau darbo vietą. Tačiau pirmiausia reikia suburti entuziastų auditoriją“, – mintimis apie ateities planus dalijosi žirgų mylėtoja.
Ji atviravo, kad su žirgais darbo yra daug, o norint juos auginti, reikia turėti ir pakankamą žinių bagažą. Reikiamų žinių U. Jankauskaitė semiasi bendradarbiaudama su žirgų augintojais, treneriais, užsiimdama žirgininkyste turi daug bendraminčių, su kuriais dalijasi patirtimi. Informacijos, seminarų žirgininkystės temomis ieško ir internete.
„Auginant žirgą labai didelių iššūkių dar neteko patirti. Bet labiausiai baisu dėl traumų, nes žirgas – didelis gyvūnas. Esu ne kartą kritusi nuo žirgo, jis buvo užmynęs koją, bet rimtesnių sužalojimų pavyko išvengti. Prie žirgo, žinoma, reikia priprasti. Jie, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savitą charakterį. Tačiau nuolat būdamas su žirgu tu pradedi jausti ne tik charakterį, bet ir jo nuotaiką, kurią supranti iš žvilgsnio, ausų pastatymo, elgesio ir pan.“ – pasakojo U. Jankauskaitė.
Pašnekovės teigimu, norint užmegzti ryšį su žirgu, neužtenka pasirūpinti tik pašaru ar jam tinkamomis sąlygomis. Žmogaus ryšys su žirgu formuojasi tik nuolat būnant kartu, užsiimant bendra veikla.
Uteniškė nori skatinti žmones išmokti ne tik joti, bet ir, svarbiausia, išmokti bendrauti su žirgais.
„Tai didžiulė emocinė nauda žmogui, atrodo, nieko daug nenuveiki būdamas su žirgu, bet per tą laiką pasikrauni daug teigiamos energijos“, – kalbėjo ji ir džiaugėsi, kad jau sulaukia žmonių, kurie reguliariai atvyksta į arklides pabūti su žirgais, pasimokyti juos prižiūrėti ir pan.
Daiva ČEPĖNIENĖ
daiva@utenosdiena.lt