Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1908 m. Knyga – Kaunas, 1912 m.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 25)
Lyg audros nublokštas
1911 metų kovo 1 d. kunigas Juozas Tumas atvyko į Laižuvą. „Čia jis jautėsi lyg jūrininkas, audros išmestas į krantą. Vilniaus miesto mūrus, didmiesčio triukšmą ir nervingai įtemptą publicisto bei visuomenininko darbą staiga pakeitė pavasario vėjais dvelkiančios žemaičių lygumos, bažnytkaimio tyla ir ramios klebono pareigos“, – rašė Aleksandras Merkelis monografijoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“.
Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“, pasakodamas apie Laižuvą, rašo ir apie J. Tumo-Vaižganto atvykimą: „Paties Tumo žodžiais, čia jis pasijutęs labai puikiai: Laižuvoje radęs jaukų Žemaičių užkampį, didoką ir gražią kun. Vienažindžio statytą bažnyčią, medžiais apaugusį pavėsingą šventorių, puikų klebonijos sodą, erdvią medinę kleboniją ir net gėlyną“.
Naujasis klebonas į Žemaitiją atvyko be inventoriaus – jam teko kurtis nuo „nulio“. Klebonijai reikėjo baldų, ūkiui – įrankių, galvijų, sėklos. Kunigas J. Tumas neabejojo, kad įsikurs, susitvarkys ūkį, užsiaugins galvijų. O ramiai ir sočiai gyvendamas galės toliau rašyti.
Netikėtas pasiūlymas
Paaiškėjo, kad didelis atstumas iki sostinės Vaižganto neatskyrė nuo veiklos. Nepraėjus nė trims mėnesiams nuo jo atvykimo į Laižuvą, jis buvo pakviestas važiuoti į Ameriką aukų rinkti. Jų reikėjo „Saulės“ draugijos namų statybai („Saulės“ draugija – katalikiška švietimo draugija, Lietuvoje veikusi 1906–1940 m.).
Kunigas Tumas svyravo, ar važiuoti į Ameriką. Jį stabdė tai, kad ką tik atvyko į Laižuvą ir dar buvo nespėjęs susitvarkyti ūkio. Antra priežastis – nei kelionės organizatorius – „Saulės“ draugijos steigėjas kunigas Konstantinas Olšauskas, nei J. Tumas nežinojo, kokios išeivijos lietuvių nuotaikos, jie gali nepadėti aukomis, tuomet draugijos pinigai būtų veltui išleisti. Trečioji priežastis, dėl kurios Vaižgantas delsė, buvo, kaip jis pats rašė, tai, kad labai širdis nelinko į „Mefistofelio karaliją“.
„Juo labiau lietuviai plaukia į tą tariamąją laisvę ir laimės šalį, juo daugiau ryšių darosi tarp Lietuvos ir Amerikos, juo ji man tolimesnė ir svetimesnė, gal dėl to, kad tiek jaunuomenės iš nuvargusios mūsų tėvynės išvilioja, o gal ir dėl savo dvasios. Dar nebuvau Amerikos pažinęs, tik ką ne ką žinojau apie ją, pasiskaitęs ir pasiklausęs. Bet nei spausdintas, nei gyvas žodis netesėjo manęs prie jos pritraukti“, – rašė J. Tumas kun. K. Olšauskui.
Intensyvi kelionė
A. Merkelis savo monografijoje kalba apie Vaižganto požiūrį į emigraciją: „Iš emigracijos Lietuvai labai maža naudos. Vienintelis lietuvių laimėjimas Amerikoje tai sunkiai uždirbamas doleris. Jo sužavėti bėga lietuviai į Ameriką, nežiūrėdami, kad tuo savo tautai daro daug žalos: veltui pražudo daug jaunų jėgų ir sunkiai sutaupytų pinigų. Nors lietuviai iš Amerikos ir parsiunčia savo giminėms ar patys grįždami parsiveža kiek pinigo, bet tai tik maža dalelė iš savo krašto išvežtųjų. Tą liudija ir paviršutiniška statistika, kurią pats kun. J. Tumas buvo padaręs tarp laižuviškių.“
Ir vis tik J. Tumas sutiko vykti į kelionę, o kun. K. Olšauskas šešias savaites tvarkė reikalus su bažnyčios vadovybe ir rusų valdžia, kol jiems buvo leista išvykti. Išvažiavo abu birželio pabaigoje, tuoj po Joninių. Iš pradžių traukiniu – į Vokietiją, o po to laivu – per Atlantą.
Amerikoje J. Tumas ir jo kolega buvo maloniai priimti ir kunigų, ir pasauliečių. Vakarais J. Tumas skaitydavo paskaitas, šventadieniais sakydavo pamokslus bažnyčiose.
Per tris mėnesius su trupučiu jiems pavyko surinkti daugiau nei 34 tūkst. rublių aukų. Iš tų pinigų Kaune, Žaliakalnyje, ir buvo pradėti statyti „Saulės“ draugijos rūmai.
Savo kalbas ir paskaitas kun. J. Tumas vėliau Laižuvoje surinko, sutvarkė ir išleido atskira knygele „Ten gera, kur mūsų nėra“, arba neapleiskime Tėvynės! (Pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje). Knygelė buvo išleista 1912 m.
Negandos nepaleidžia
Amerika – ne vienintelė kun. J. Tumo kelionė ir pabėgimas iš Laižuvos. Žemaitijos bažnytkaimis pasirodė nesąs toks atokus ir nuo viso pasaulio atskirtas – čia buvo geležinkelis.
Kaip rašo B. Kviklys, „susisiekimas su Kaunu, Vilniumi, Liepoja, Ryga ir kitais centrais buvo greitas, patogus; čia pat geležinkelio stotis. Tumas lankė draugus ir buvo jų lankomas. Kartais laižuviškius palikdavo šventadieniais be pamaldų <…> (tada Laižuvoje nebuvo vikaro)“ Kai kas iš vietinių gyventojų dėl to skundė kleboną vyskupui.
Ir vis tik, pasak B. Kviklio, Laižuvoje rašytojui nebuvo blogai, čia J. Tumas „gerokai atsiilsėjo, sutvarkė savo rankraščius, sukūrė naujų kūrinių“.
A. Merkelis šiek tiek kitaip pasakoja apie J. Tumo gyvenimą Žemaitijos miestelyje – Vaižgantas pasiligojo, nes jautėsi išsekęs po pastarųjų metų kovų ir negandų, jam sunkiai sekėsi tvarkyti ir rašyti žadėtąją knygelę apie Ameriką.
Vaižgantas apie tai rašo kun. A. Dambrauskui: „Jaučiu jau prasidedančią valios atropiją. Aš nežinau, kuo tai vardu – neurastenija, paraližius nervų ar kitaip sakant. Bet aš tuo sergu sodžiaus atmosferoje. 4 mėnesių sesers liga – dieną naktį prie pat mano šono Vilniuje; susidūrimai su administratoriumi; lenkų užpuolimai, nuo kurių turėjau net su policijos pagalba ginties; pirmaeivių spardymai, kai koja man – veikėjui paslydo, nustūmimas nuo miestų – judėjimo centrų į tolimiausią užkampį; paleidimas ūkininkauti be vieno skatiko kišenėje; ieškojimas kredito; sročnyje plateži, trūkumai, keturių mėnesių darbas Amerikoje, kūniškas nuilsimas ir neregėti nervų įtempimai, kelios dešimtys paskaitų sugrįžus; bronchitas, slogos ir – vasaros viliai, ūkio paviršutiniai ramumai (kol nereikalauja pinigų), naujai tvarkomas sodiečio gyvenimas, – gerbiamasis sunešk viską į kupetą <…>“ (laiškas parašytas 1913 m. sausį).
Dar labiau nei patirtos negandos Vaižgantą slėgė nepagydoma sesers sūnaus Kaziuko Mėginio liga. Sūnėnas atvažiavo į Laižuvą, tikėjosi pasveikti nuo džiovos. J. Tumas seserėną kuo rūpestingiausiai slaugė, gydė, bet jo gyvybė pamažu geso.
(Bus daugiau)
