Osvaldo Balodžio nuotr.
Viekšnių biblioteka minėjo sovietinio režimo Lietuvoje vykdytos tremties 65-ąsias metines. Tai buvo didžiausias trėmimas, per kurį į tremties vietas buvo išvežta 40 tūkstančių mūsų tautiečių, tarp jų – 10 tūkstančių vaikų. Tremtį išgyveno ir nemažai viekšniškių, kurie ir atėjo pasidalinti mintimis, prisiminti tuos tragiškus metus, kuriuos teko praleisti prievarta atplėštiems nuo savo tėvynės.
Norėjo pamatyti „savo namelius“
Tylos minute pagerbti tie, kurių jau nebėra, kuriems nebuvo lemta sugrįžti į Tėvynę. Teminį vakarą „Prisiminimai iš 1948–1949 metų tremties“ pradėjo Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos mergaičių choras, šiai datai skyręs keletą dainų apie Lietuvą ir gimtąjį kraštą.
Renginio vedėja Sniegina Chriščinavičienė pristatė iš Mažeikių atvykusį svečią 38 ekspedicijų į tremties vietas organizatorių ir vadovą, keleto filmų apie tremtį autorių, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatą Gintautą Alekną.
Svečias atsivežė labai daug vaizdo įrašų, nuotraukų, kuriose įamžintos lietuvių tremties vietos, lietuvių kapai, kryžiai, tvoros. Jis mielai dalijosi visa savo turima informacija pagal renginio dalyvių pageidavimus, televizijos ekrane demonstruodamas tuos kraštus, į kuriuos buvo ištremti sėdintys salėje. Susirinkusieji norėjo matyti įvairias vietoves, tarp jų Sujetichą, Irkutską, Taišetą, Biriusinską. Pastarojo miesto kapinėse palaidota per 250 lietuvių. Biriusinsko kapinės nusileidžia tik Igarkai, kurioje ilsisi daugiausiai mūsų tautiečių.
Kai ekrane pasirodė dviaukščiai mediniai pastatai, iš salės pasigirdo: „…mūsų nameliai“. G. Alekna papasakojo, kad Biriusinsko duobėtos gatvės dabar išasfaltuotos. Ten veikęs spirito fabrikas, kuriame dirbo daug lietuvių, uždarytas. Darbo neliko, o taiga beveik ataugo.
Vaizdai neatpažįstamai pasikeitė
Mažeikiškio žodžius, kad Sibiro miestai labai pasikeitė, išaugo ir išgražėjo, patvirtino vaizdai.
Ekrane renginio dalyviai pamatė lietuvių pastatytus Solenaja (Irkutsko sritis) kultūros namus, Čerenkovo miestą, prieš metus fotografuotą patį Irkutską, didelį ir gražų miestą. Beje, šiame mieste tik per porą metų buvo įgyvendinta graži idėja: kažkada čia stovėjusių senų medinių lūšnų vietoje specialiai turistams sukurtas mini kvartalas, primenantis senuosius medinius statinius su nedidelėmis kavinukėmis ir krautuvėlėmis.
Buvę tremtiniai grožėjosi Buriatijos sostinės Ulan Udės panorama iš lėktuvo skrydžio, Krasnojarsko vaizdais su fontanais prie Operos ir baleto teatro. Kažkas panoro pamatyti, kaip atrodo Taišeto geležinkelio stotis. Šiandien ji neatpažįstamai pasikeitė. Visur tviska marmuras. Anot svečio, visos Rusijos geležinkelio stotys arba atstatytos, arba rekonstruotos, nes geležinkelis esąs šalies vizitinė kortelė.
Viekšniškiai pareiškė norą pamatyti ne tik tviskančius miestus, bet ir „jų laikų“ Sibirą. Ekrane pasirodė ne tik duobėti keliai, bet ir barakai, kiaulės, karvės, žąsų pulkas, apgriuvę mediniai tiltai. Didžiulių kontrastų nuo blizgesio iki skurdo pastebima visur: Tomske, Irkutske, Permės srityje.
Osvaldo Balodžio nuotr.
Sugebėjo išlikti
„Per pirmąjį vežimą 1941-ųjų birželį netekau tėčio. Tada buvom apgyvendinti Altajaus krašte. 1947-aisiais grįžome į Lietuvą, o po metų – patekome į antrąjį vežimą. Antrąją tremtį išgyvenome Kiseliovsko mieste, kur buvo Kuzbaso anglies kasyklos. Ten palaidojome mamą“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi mokytoja Birutė Šiaučiūnaitė. Trys vaikai, likę našlaičiai, sugebėjo išlikti. Sibire baigusi vidurinę Birutė gilino pedagogines žinias, po to įstojo į Stalinsko pedagoginį institutą. 1956-aisiais grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Naujojoje Akmenėje, kur mokė rusiukus. Mokslą tęsė Šiaulių pedagoginiame institute, iš pradžių neakivaizdiniame skyriuje, o vėliau brolių paraginta perėjo į studijas stacionare. 1962 ar 1963 metais reikėjo rusų kalbos mokytojo Viekšnių vidurinėje mokykloje, nuo tada Birutė gyvena Viekšniuose.
Kita viekšniškė Bronislava Mačiūtė 1948-aisiais, būdama keturiolikos, viena iš septynių gausios šeimos vaikų, iš Dargužiškių kaimo buvo ištremta į Sujetichą. Į tėvynę grįžo beveik po dešimties metų. Kaip ir daugelio tremtinių, sovietinė Lietuva Mačių šeimos nesutiko išskėstomis rankomis. Dėl tos priežasties, anot G. Aleknos, didelė dalis tėvynėn grįžusių lietuvių neištvėrė sunkumų, pažeminimo ir išvažiavo atgal į Sibirą. Kai kas negrįžo, ten sukūrė šeimas ir su antrosiomis pusėmis liko gyventi svetimoje šalyje.
Nesuklydo pasikvietę svečią
Renginio vedėja S. Chriščinavičienė perskaitė savo eilėraštį, sukurtą šiai progai, ir padovanojo jį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Mažeikių filialo (Viekšnių) pirmininkui Teofiliui Januškevičiui. Jis pasidžiaugė neapsirikęs į renginį pasikviesdamas G. Alekną. Susitikimas su juo atgaivino praeitį ir priminė, kad reikia apie daug ką pamąstyti.
Bibliotekoje atidaryta ir iki birželio vidurio veiks tremties laikų nuotraukų ir albumų paroda. Prieš renginį jo dalyviai galėjo apžiūrėti nuotraukas ir surasti jose pažįstamų veidų žmonių, kurie tada dar buvo visai jauni arba vaikai.
Renginys tęsėsi Viekšnių parapijos švento Jono Krikštytojo bažnyčioje, kur šv. Mišias už tremtinius aukojo kunigas Boleslovas Jonauskas.
Bernarda PLASTININA
